Prisiminimai – kaip ilgesys praėjusioms dienoms

„Kai žmogus pasensta, jį vis dažniau aplanko praeities prisiminimai. Ypač – vaikystės. Prisiminimai seną žmogų nuveda į gilius apmąstymus, kurie guodžia, kartais - ir pralinksmina. Taip ir keliauji žmogus per savo praeitį – kas gi kita belieka gilioje senatvėje“, - kalbėjo kretingiškis Romualdas Navickas.

Garbaus amžiaus sulaukęs kretingiškis Romualdas Navickas teigia, jog senyviems žmonėms prisiminimai yra labai reikšminga gyvenimo dalis – jie užpildo vienišumą, guodžia pasiligojus.

Vyras, paskutinėmis lapkričio dienomis sulaukęs 81-erių, savo amžių vadina gilia senatve: „Juk kas vakarą guluosi su mintimi, jog gyvenimas eina prie galo...“. Tačiau ir sulaukęs garbaus amžiaus, R.Navickas kasdien skaito, rašo laiškus, pastebėjimus, telefonu bendrauja su bičiuliais. Dažnai pavarto savo šeimos albumą – tai irgi gražių prisiminimų dalis.

„Turėjau be galo gražią vaikystę. Tėvas Jokūbas buvo provizorius. Gyvenome gana pasiturinčiai, namuose dažnai lankydavosi dvasininkija, būdavo švenčiamos įvairios šventės, vykdavo sueigos, kurių kiekviena neapsieidavo be vaišių. Kai matydavau vaišių stalą, aš ir kaimynų vaikai svajodavome kuo greičiau užaugti, kad galėtume paragauti tėvo verdamo krupniko“, - smagiai prisiminė R.Navickas, gimęs ir užaugęs Mažeikių rajone, Tirkšlių miestelyje.

Pašnekovas teigė, jog net ir dabar, praėjus šitiek metų, jo nesiliauja stebinę žmonių gyvenimo netikėtumai.

R.Navicko tėvas kartu su dukteria Emilija Navickaite Tirkšliuose turėjo vaistinę, kurioje kartu dirbo Julijonas Klova. Pas juos tarnavo Albina Bučkaitė – būsimoji Romualdo motina.

Navickų ir Klovų šeimos: viduryje – Jokūbas Navickas su sūnumi Romualdu, o Romualdo mama – pirma iš dešinės.

„Staiga mirus Marijonai Navickienei, mano tėvas našlys vedė tarnaitę Albiną, ir tarp mano tėvų buvo didelis amžiaus skirtumas – net 36 metai, - pasakojo R.Navickas, kuriam E.Navickaitė-Klovienė buvo sesuo iš tėvo pusės. – Augau kartu su savo sesers vaikais – Boleslovu ir Vytautu – būsimuoju žymiu Lietuvos kompozitoriumi. Su jais praleidau gražiausias savo vaikystės akimirkas: kartu žaidėme, kartu – į mokyklą“.

Kretingiškis prisimena ir istorinius juodulius, kurie aptemdė gražią paauglystę: užėjus karui, Tirkšliuose prasidėjo masiniai žydų, kurių miestelyje buvo gana daug, suėmimai, baltaraiščių siautėjimas. „Kraupūs vaizdai – išrengti žmonės, baisus jų klyksmas, kulkosvaidžių tratėjimas – atmintyje liko visam laikui. Aš su Boleslovu ir Vytautu kartą tapome žudynių liudininkais. Bet tai – jau kita istorija, kurią kartais tenka ir nutylėti – dar tebėra gyvų, kuriems šie pasakojimai oi, kaip drasko ausį“, - kalbėjo R.Navickas, į Kretingą gyventi atvykęs prieš 40 metų.

Su Boleslovu Klova R.Navickas pabendraudavo ir daug vėliau – kai šis jau turėjo šeimą, buvo baigęs Taikomosios dailės institutą. Nuvykęs į Kauną, apsistodavo pas jį, kartu eidavę į kultūrinius renginius. Su Vytautu bendraudavęs mažėliau, tačiau labai išgyvenęs jo mirtį 2009 m. gruodį.

„Esu ligotas, ir į laidotuves nenuvažiavau. Vis pavartau albumą, kurio nuotraukose nuo pat mažų dienų esame su Boleslovu ir Vytautu, mūsų šeimomis. Prisimenu Vytautą, kuris dar būdamas gimnazistas garsėjo savo kūriniais. Prisimenu daug vaikystės ir jaunystės valandėlių, mūsų draugystę. Viskas liko praeityje. Dažnai savęs klausiu, kada ateis ir mano eilė. Bet Dievas mato – dar norisi pagyventi“, - su ilgesiu praėjusioms dienoms kalbėjo R.Navickas.

• Rašyti komentarą (7)