|
|
|
Pramynęs kelią tautiškumui
Kai Simonas Daukantas, vedinas mokslo troškimo, iš gimtųjų Kalvių pėsčiomis ėjo į Vilnių, ar jis galėjo numanyti, kad dar savo vaikiškomis pėdomis išmins kelią visai lietuvių tautai? „Jis yra pavyzdys, kad ir vienas žmogus gali padaryti labai daug“,- kalbėdama apie kultūros šviesuolį Simoną Daukantą sakė jo vardu pavadintos Kretingos pagrindinės mokyklos lietuvių kalbos mokytoja metodininkė Danutė Dunauskaitė.
„Šiandien mes iš naujo atrandame tai, ką Simonas Daukantas įžvelgė dar prieš du šimtus metų: kad tautiškumas yra gyvai suaugęs ne su valstybingumu, o su lietuvių kalba, kad istorijos reikia mokytis tyrinėjant istorinius šaltinius. Juk būtent tai mes dabar ir darome“,- kolegei pritarė S.Daukanto pagrindinės mokyklos istorijos mokytoja metodininkė Regina Norvaišienė. Išsaugojo šimtametę knygą Perteikdama S.Daukanto palikimo svarbą, R.Norvaišienė mokiniams leidžia patiems tyrinėti istorijos šaltinį – per istorijos pamokas suteikdama progą į savo rankas paimti Lietuvos istoriją, kurią Simonas Daukantas pirmasis parašė lietuvių kalba. Mokytojos turimas 1822 metais parašyto veikalo egzempliorius datuotas 1897 metais, tačiau ši knyga yra paženklinta ir paties S.Daukanto autografu. „Žinant, kad Simonas Daukantas mirė 1864 metais, jis pats pasirašyti knygos negalėjo. Tačiau atspausdintas jo autografas – maloni autentiška detalė, kurią mokiniams įdomu pamatyti“,- sakė R.Norvaišienė, kuriai pirmaisiais pedagoginio darbo metais šią vertingą knygą, išsaugotą iš promočiučių, padovanojo buvusi mokinė. Dabar sena knyga gyvena vartoma šių laikų mokinių pirštų, skaitoma jų vaikiškų akių. „Tik mokiniai ne visus žodžius besupranta, juk kalba per tą laiką pakito. Tenka paaiškinti, ką koks žodis reiškia“,- sakė R.Norvaišienė. Tautos gyvastis – jos kalba Vaizdinga, gyva, tarmiška kalba ir buvo tas pamatas, ant kurio S.Daukantas statė Lietuvos tautiškumo rūmus. „Simonas Daukantas neabejojo: Lietuva neišnyks, jeigu išlaikys savo žodį. Jis brangino etnokultūrą, ragino išsaugoti gimtąją kalbą, o jam tokia buvusi žemaičių tarmė. Simonui Daukantui gimtoji kalba buvo tarsi „žalioji bruknelė“, kurią kiekvienas turime savyje sirpinti“,- pasakojo D.Dunauskaitė. Gyvendamas šalyje, patiriančioje rusų priespaudą ir vyraujant nuostatai, kad „ponų kalba“ – tai lenkų kalba, o lietuvių kalba – „mužikų“, S.Daukantas suvokė, kad vieninteliai tikrąją protėvių kalbą išsaugojo ir vartojo lietuvių valstiečiai. „Aš ne dėl mokytų vyrų ir galvočių, bet dėl tų motinų rašau, kurios geba savo vaikams darbus jų bočių prabočių pasakoti“,- rašė S.Daukantas, tautiškumą siedamas būtent su valstiečiais, o ne su bajorija. „Simonas Daukantas rašė, kad lietuvių tauta tiek daug kenčia, nes neturi atsakomybės, nesiima amatų ir prekybos. Jis buvo įsitikinęs, kad kiekvienas pirmiausia turi jausti atsakomybę ir vykdyti pareigą, pavyzdžiui, mokinys turi atsakingai mokytis. Anot S.Daukanto, ponai bajorai rūpinasi tik savimi, o jų pamiršta liaudis nesukyla, nes nebeturi jėgų kovoti. Tad liaudis ir gyvena, cituojant S.Daukantą, „vildamos naujus ponus malonius dėl savęs rasiant“. Argi tai neaktualu ir šiandien?“- kalbėjo R.Norvaišienė. Pranokęs savąjį amžių „Tokie žmonės kaip Simonas Daukantas gimsta kartą per šimtmetį. Mąstydama apie Simoną Daukantą mintimis nuklydau į prisiminimus apie kitas iškilias asmenybes: pamaniau, juk Mikalojus Konstantinas Čiurlionis mirė 1911 metais, o lygiai po šimto metų – 2011-aisiais – pasaulį paliko Justinas Marcinkevičius. Ir svarstau: su kuo Simoną Daukantą galėtume palyginti“,- kalbėjo R.Norvaišienė. „Mano akimis, Simono Daukanto asmenybė sietina su Oskaru Milašiumi, kuris Paryžiuje – dideliame mieste - jautė didelę vienatvę. Lygiai taip pat didelę vienatvę patyrė ir S.Daukantas, tik mažoje šalyje – Lietuvoje,- kolegę papildė D.Dunauskaitė. – Kartais susimąstau: kas būtų atsitikę su Lietuva, jei Simonas Daukantas būtų pavėlavęs?“ D.Dunauskaitė įsitikinusi, kad S.Daukanto tekstų prasmę galima suprasti tik žinant, kokia unikali buvo jo asmenybė, kokiu laikmečiu jis dirbo ir kūrė. „Simonas Daukantas buvo romantizmo atstovas, kurį į priekį vedė altruizmas, humanizmas, atsidavimas Tėvynei, vardan kurios sudegino savo asmeninį gyvenimą. Jis turėjo tik vieną mylimąją – Lietuvą“,- sakė D.Dunauskaitė. Kai S.Daukantas nuo 1835 metų dirbo Sankt Peterburge Rusijos Senate, jis po keliolika valandų praleisdavo archyvų rūsiuose prie sunkiai prieinamų Lietuvos istorijos šaltinių. „Simonas Daukantas yra prisipažinęs, kad išėjęs iš šaltų ir drėgnų rūsių dar ilgai nejausdavo kojų, o sėdęs ir suvalgęs pietus, vis vien jausdavosi toks alkanas, kad iš karto galėtų suvalgyti ir antrus, ir trečius pietus. Tokios Simono Daukanto biografijos detalės iliustruoja, kokia skurdi buvo jo buitis. Ir testamente Simonas Daukantas rašė, kad visas jo turtas nesiekia nė 100 rublių,“- apie šviesuolį, kuris amžininkų buvo nesuprastas, bet įvertintas tautinio atgimimo laikais, pasakojo R.Norvaišienė. Atitinka Simono Daukanto dvasią Kretingos Simono Daukanto pagrindinės mokyklos direktorė Adelė Jonauskienė įsitikinusi, kad Simono Daukanto asmenybė yra pavyzdys mokiniams, jog skurdi buitis negali varžyti dvasios laisvės ir šviesos, kuriančios didžius darbus. „Mūsų mokykla, galima sakyti, yra pramoniniame rajone ir čia susirenka daugiausiai darbininkų vaikai. Kai rinkomės vardą, kuriuo norėtume pavadinti mokyklą, ieškojome įkvepiančios asmenybės, kuri parodytų mokiniams, jog nuoširdumas, gerumas ir atkaklus tikslo siekimas yra tikrosios gyvenimo vertybės. Mano nuomone, mūsų mokykla atitinka Simono Daukanto dvasią – dorų, paprastų ir nuoširdžių žmonių bendravimą“,- kalbėjo A.Jonauskienė. Mokiniams artumą S.Daukanto dvasiai padeda pajausti istoriniuose šaltiniuose aptiktas faktas, jog apie 1808 metus S.Daukantas mokėsi pradžios mokykloje Kretingoje, kuri buvo kažkur šalia tos vietos, kur dabar yra įsikūrusi S.Daukanto pagrindinė mokykla. Įamžinant šviesuolį, mokyklos fojė puošia ąžuolinis S.Daukanto biustas bei S.Daukanto pasakojimų motyvais sukurti bareljefai – tai dailės mokytojos ekspertės Nijolės Maštarienės ir tautodailininko Felikso Lukausko bendro darbo rezultatas. Šiuo metu pirmajame mokyklos aukšte kuriamas muziejus, kuriame bus eksponuojama ne tik archyvinė medžiaga iš mokyklos gyvenimo, bet ir eksponatai, atspindintys S.Daukanto indėlį į lietuvių kultūrą. Puoselėja partnerystės ryšius „1999 metais užmezgėme partnerystės ryšius su kitomis S.Daukanto vardo mokyklomis – Skuodo rajono Lenkimų, Šiaulių bei Akmenės rajono vidurinėmis mokyklomis. O dabar jau esame septynios – S.Daukanto vardu taip pat pasivadino Kauno vidurinė bei Vilniaus pagrindinė mokyklos ir Vilniaus gimnazija. Pernai visų šių mokyklų vadovai pasirašėme bendradarbiavimo sutartį“,- pasakojo A.Jonauskienė. Pasak jos, esant partnerystės ryšiams su kitomis S.Daukanto vardo mokyklomis, skirtingų miestų mokiniai ir mokytojai dalyvauja įvairiuose renginiuose, viktorinose, ekskursijose ir drauge kuria „daukantietišką“ dvasią. „2013 metais švęsime 220-ąsias Simono Daukanto gimimo metines. Jau dabar su kitomis Simono Daukanto vardo mokyklomis planuojame bendrą renginį, kuris tarsi festivalis apkeliaus visas mokyklas“,- pasakojo A.Jonauskienė. Direktorė mano, kad ekskursijos, aplankant S.Daukanto gimtinę Skuodo rajone, S.Daukanto memorialinį muziejų ir kapą Papilėje, Akmenės rajone, priverčia mokinius susimąstyti apie šio žmogaus gyvenimą, pašvęstą tautai. „Mokiniai ir rašto darbuose palygina, kokiomis sunkiomis sąlygomis mokslo siekė S.Daukantas ir kaip jie dabar gyvena, kad ne turtai žmogų puošia, o jo dvasinės vertybės, - kalbėjo A.Jonauskienė. – Kiekvienas susimąsto: kokias pėdas paliksi ir ar jas greitai užpustys laikas.“
|
|
