|
|
|
Istorinį įvykį liudijančios nuotraukos įprasmino ir tėvo atmininmą
Į Kretingos Motiejaus Valančiaus bibliotekoje ne per seniausiai surengtą parodą „Dariaus ir Girėno skrydis pašto ženkluose ir atvirukuose“ kretingiškė Laima Grigaitienė nuėjo vedama smalsumo. Ir ne tuščiomis – parodon moteris nusinešė savo tėvo, buvusio Lietuvos karininko, Juozo Jasinsko išsaugotas nuotraukas, kuriose užfiksuotos Atlantą nugalėjusių lakūnų palaikų laidotuvių akimirkos.
„Smalsavau, norėjau palyginti, ką turi Lietuvos aviacijos muziejus ir ko nebuvo mano tėvo albume, kurį jis, karui pasibaigus, prieš subombarduojant mūsų tėviškę Klaipėdos gatvėje, išsinešė kartu su svarbiausiais - žemės – dokumentais. Tada iš viso turėto turto tėvas ir teišnešė fotografijų albumą bei pianiną, kuris mus nulydėjo į tėvo tėviškę Pakutuvėnuose“, - senus šeimos įvykius prisiminė L.Grigaitienė, kilusi iš 6 vaikų šeimos. Jos tėvas J.Jasinskas, gimęs 1908 m., mokęsis komercijos mokykloje, kariškiu buvo iki 1934 m. „Manau, jog Lietuvos kariuomenėje jis būtų tarnavęs ir ilgiau, bet sutiko mano mamą – Petronėlę Kirklytę, tad, nenorėjęs jos prarasti, demobiliazovosi, persikėlė į Kretingą. Džiaugiuosi, kad tebesame gyvi visi šeši vaikai, tėvo gi likimas buvęs gan tragiškas, - pasakojo L.Grigaitienė. - Karas Kretingoje baigėsi 1944 metų spalio 10 dieną. Mūsų name, strategiškai geroje vietoje, 1940-aisiais buvo įkurdintas rusų štabas, po to, karui prasidėjus, - vokiečių. Šie, nujausdami būsimą mūšį, traukėsi ir perspėjo tėvą, kad šis su šeima skubėtų bėgti. Taip ir buvo – užėję rusai subombardavo mūsų namą – viskas sudegė“. Kadangi reikėję iš kažko gyventi, J.Jasinskas sugrįžo į Kretingą dirbti prekybos vadovu. Dirbo neilgai – gal mėnesį. Buvo suimtas ir išvežtas į Kareliją, statyti Belomoro kanalo. Iš tremties sugrįžo po dvejų metų tik likimo siųsto atsitiktinumo dėka, - jeigu to būtų nenutikę, tėvas būtų žuvęs, įsitikinusi duktė.
Ji gerai atsimena, kaip žmonės, išgyvenę Stalino represijas ir netgi praėjus dešimtmečiui po Stalino mirties, buvo pilni baimės, ir tai, ką buvo patyrę lageriuose ar netgi kažką gražaus išgyvenę iki karo, pasakodavo pašnibždomis ar išvis tylėdavo. „Dabar, praėjus daugybei metų – tėvas mirė gana anksti, būdamas 55-erių, - gailiuosi dėl vieno dalyko: kad neišklausiau, neišteiravau iki smulkmenų to, kas tėvui buvo svarbu. Tą svarbą, manau, liudija tai, kad tėvas albumą su jaunystės nuotraukomis ypač saugojo, jam buvo svarbūs jaunystės įvykiai ir prisiminimai, kuriuos jis pasakodavo gana šykščiai“, - apgailestavo L.Grigaitienė. Tėvas, kad ir kukliai, jai ir kitiems vaikams apie žuvusiųjų lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno laidotuves pasakodavo labai pakiliai, jis bandydavęs perteikti tą nuotaiką, kuri tomis dienomis tvyrojo Kaune. Žmonės į žygdarbį atlikusių lakūnų laidotuves plūdo iš visos Lietuvos – kas arkliais, o kas – ir pėsčiomis, eilių eilės stovėjo, kad galėtų atsisveikinti su tautos didvyriais, buvo išsirikiavusi garbės sargyba. „Tėvas vis minėdavo, kad visa Lietuva buvo sukrėsta, o ypač – Pirmosios eskadrilės, kurioje ir tarnavo tėvas, kariškiai“, - pasakojo L.Grigaitienė. Iš vaikystės ji dar atsimena, kad tėvas turėjo lėktuvo „Lituanica“ nuolaužą: buvusi ji mažytė, oranžinės spalvos. Tačiau per visus kraustymusis, kurių šeima, vengdama tremties, patyrė ne vieną ir ne du, ta istorinio lėktuvo nuolauža dingo. L.Grigaitienės išsaugotomis nuotraukomis susidomėjo Lietuvos aviacijos muziejus, kurio atstovai Kretingoje ir pristatė parodą, skirtą lakūnams didvyriams atminti. Moteris nuotraukų originalų muziejui dar neatidavė – tik perfotografuotus egzempliorius. „Muziejininkai įvertins, kiek tos nuotraukos yra svarbios istoriškai. Mūsų šeimai jos – neįkainojamos, nes įprasmina tėvo atminimą. Juolab, kad dalis tų nuotraukų gali būti darytos paties tėvo – jis nuo jaunystės labai mėgo fotografuoti“, - teigė L.Grigaitienė.
|
|
