Vakarą praleido kaip protėviai

Darbėniškiai savaitgalį atsigręžė į praeitį. Tradicinę rudens vakaronę Darbėnų bendruomenė praleido taip, kaip tai darydavo jų protėviai – žaidė liaudies žaidimus, dainavo, šoko ir prisiminė, kokius gi darbus dirbdavo senoliai ilgais ir tamsiais rudens vakarais.

Scenoje – improvizuota senovinė vakaronė: rudens darbai dirbami su daina ir muzika.

Scena Darbėnų gimnazijoje trumpam buvo pavirtusi improvizuota senovės troba: liaudies rūbais apsirengę vyrai susirinkusius į šventę linksmino dainomis, moterys verpė vilną, vijo siūlus. Lygiai toks pat veiksmas vykdavo turbūt kone kiekvieno darbėniškio namuose, kai pasibaigdavo lauko darbai, o į trobą pargindavo tamsa ir dargana.

„Šiemet bendruomenės pasibuvimas – etnografinis. Nors rudenį ir žiemą lietuviai taip pat turėdavo nemažai darbų, tamsusis metas būdavo lengvesnis, žmonės atsipalaiduodavo. Pasikūrę ugnį vyrai ir moterys jaukiai sėdėdavo viename kambaryje ir užsiimdavo kas kuo sugebėdavo. Ilgais žiemos vakarais būdavo linksma – žmonės dainuodavo, norėdami atsitraukti nuo darbo, šokdavo, žaisdavo“, - sumanymo esmę atskleidė Darbėnų kultūros namų vedėjas Artūras Juška.

Etnokultūros gimnazijoje mokanti Justina Vaičikauskienė pasakojo, kad rudens vakarai lietuviams būdavę ypatingi. Tai būdavo laikas, kada žmonės atlikdavo visus svarbius darbus, kuriems vasarą nelikdavę laiko.

„Galima vardinti be galo, ką veikdavo mūsų protėviai rudenį ir žiemą. Reikėdavo pešioti plunksnas, lopyti maišus, nusipinti krepšių, išsiausti medžiagos. Juk daugelis ūkyje ir buityje reikalingų daiktų buvo pagaminami namuose, rankomis. Rudenį ir žiemą žmonės rengdavosi pavasariui. Prasidėjus lauko darbams tokiems užsiėmimams laiko nebelikdavo. Darbo vakarai tuo pačiu būdavo ir vakarai sielai pamaloninti – žmonės susirinkę dainuodavo, pasakodavo nutikimus, žaisdavo“, - kalbėjo J.Vaičikauskienė.

Pasak jos, kiekvienas vakaras mūsų senoliams būdavęs kitoks – žmonės kiekvienam susibūrimui sugalvodavo vis naujų žaidimų, darbus palydėdavo kaskart nauji šokiai ir dainos.

„Atėjus rudeniui žmonės atrasdavo laiko ir bendravimui – sėdint vienoje troboje būdavo galima pakalbėti, kažką prisiminti. Būdavo sekamos tokios vaizdingos pasakos, kad vaikai po savimi nejučia kojas pariesdavo – kad tik koks pasakos velniūkštis negrybšteltų“, - pasakojo J.Vaičikauskienė.

Ji įsitikinusi, kad šiais skubėjimo laikais taip pat nederėtų nuvertinti šiuolaikinių žmonių – šie vakarus leidžią ne tik prie televizoriaus, bet prisigalvoją ne ką prastesnės veiklos negu protėviai.

„Galbūt visa didelė šeima nebesėdi visi krūvoje ir nedirba bendrų darbų, tačiau šiais laikais žmonės irgi yra išradingi. To geriausias įrodymas – šiuolaikiniai darbėniškiai“, - mano J.Vaičekauskienė.

Per vakaronę Darbėnų bibliotekos vedėja Danutė Paulikienė pristatė projektą, kuriam informaciją rinko jau keletą metų.

„Senovėje ruduo buvo metas vienokiems darbams, dabar gi darbėniškiai savo laiką skiria kitokiems, tačiau ne ką prastesniems užsiėmimams. Bendruomenės susibūrime norėjome papasakoti apie tuos darbėniškius, kurie savo miestelį garsina gamindami odos dirbinius, siuvinėdami įspūdingus paveikslus, tapydami, gamindami skulptūras, drožinėdami, fotografuodami, vaidindami. Nors gyvename šiuolaikiniame pasaulyje, savo pomėgiais, gyvenimo būdu vis dar tebesame artimi savo protėviams“, - kalbėjo D.Paulikienė.

• Rašyti komentarą (5)