Žibininkų miškui suteikė gyvybės

„Miškas turi būti gyvas“, - esminę HBH žvėrinčiaus sumanytojos Rados Matulevičienės idėją „Pajūrio naujienoms“ perteikė bendrovės „Žibosa“ direktoriaus pavaduotoja Dalia Aušrienė.

Žvėris prižiūrintis Česlovas Gudžiūnas įsitikinęs, jog be meilės gyvūnams tokio darbo dirbti negalėtų.

Ji neslėpė: įkūrus žvėrinčių, atsirado naujų ir gana nemenkų rūpesčių – gyvūnams reikia parūpinti pašaro, paukščiams – lesalo, dukart per metus į žvėrinčių atvyksta kalvis, kad sutvarkytų gyvūnų kanopas, reikalingos nuolatinės veterinarijos gydytojo konsultacijos. Ir šalia viso to – kasdienė gyvūnų bei paukščių priežiūra.

„Viską atperka HBH lankytojų, ypač vaikų džiaugsmas: reikia pamatyti jų emocijas, kad suprastum, ką reiškia gyvas miškas“, - teigė pašnekovė.

HBH žvėrinčiui įkurti buvo paskirtas 1 ha miško plotas. Jis aptvertas, išvalytas – iškirsti šabakštynai, menkaverčiai medžiai. Taip, kuo labiau išsaugant natūralumą, atsirado erdvė naujiesiems miško gyventojams, kuriuos lankytojai ir mato čia pat lakstančius, bevaikščiojančius, rupšnojančius šieną ar besimeilinančius vienas kitam. Vandens paukščiams iškastas tvenkinys, pastatyta dviejų aukštų paukštidė, įrengti aptvarai, namelis gyvūnams nakvoti bei peržiemoti.

Dauguma gyvūnų yra parvežti iš Danijos. Pirmieji HBH žvėrinčiuje atsirado lamų porelė, Nigerijos ožkos, miniatiūrinės avys, Angoros ožys, Šetlando ponio patelė Elzė.

„Ji dabar vienišauja, tad Elzei ieškome draugo. Kaip bebūtų – arkliai yra bandos gyvūnai ir tiesiog gaila matyti kumelaitės liūdesį“, - pastebėjo D.Aušrienė.

Tvenkinyje plaukioja juodakaklė gulbė, juodųjų gulbių pora, mandarininės, Bahamų antys, kurias aplanko ir laukinės jų draugės.

„Atskrenda, pabūna ir, žiūrėk, vėl išskrenda. Kažko laukinės antys čia neužsibūna - gal todėl, kad tebėra šilta“, - svarstė HBH ūkvedys Česlovas Gudžiūnas, kurio kasdienių darbų dalis – pasirūpinti ir žvėrinčiaus gyvūnais.

Gausu dekoratyvinių vištų. Jų padėti kiaušiniai keliauja į šalia HBH esančią Genovaitės Šunokienės – dekoratyvinių paukščių augintojos - sodybą. Paukščių mylėtoja pasirūpina išperinti HBH žvėrinčiaus vištų kiaušinius, konsultuoja, negaili patarimų. Į G.Šunokienės paukščių kolekciją iškeliavo žvėrinčiuje nepritapęs kovinis gaidys – labai jau jis puolęs vištidės gyventojus.

Žvėrinčiaus fauna vis gausėja: ožkytės jau yra atsivedusios ožiukų – kartu su suaugusiomis ožkomis laigo Rugsėjis, Spalis, Lapkritė...

„Ožkos dauginasi gan sparčiai, tad ir varduose nebevisad susigaudome. O šiaip kiekviena naujiena žvėrinčiuje mums, visiems HBH darbuotojams, yra didžiulis įvykis ir džiaugsmas. Jau apsipratome su naujais miško gyventojais, atrodo, kad taip ir turėjo būti, - kalbėjo D.Aušrienė. – Tačiau žvėrinčius nėra skirtas vien lankytojų pramogai. Atliekame tam tikrą švietėjišką misiją – auklėjame vaikus, kaip reiktų elgtis su gyvūnais, kokie yra jų poreikiai. Net ir užrašas, įeinant į žvėrinčių, skelbia, kad žmogus jame – tik svečias, ne šeimininkas. Žvėrinčiaus šeimininkai – žvėrys“.

Vasarą Č. Gudžiūnui tvarkytis žvėryne, bendrauti su lankytojais padeda mokiniai savanoriai. Dirbti jiems sekasi puikiai – žvėrinčiuje nėra buvę rimtesnio incidento ar konflikto.

Vienas naujesnių žvėrinčiaus gyvūnų – asilas Gruodis, per ilgas biurokratines procedūras atkeliavęs iš Panevėžio gamtininkų stoties. Kaip bebūtų keista, žmonėms asilas labai patinka – gal, kad šis gyvūnas, nors ir paprastas, Lietuvoje nėra dažnas.

„Ūkinės naudos neturi nė vienas žvėrinčiaus gyvūnas – viskas dėl grožio ir pažinimo, - teigė Č.Gudžiūnas, jau perpratęs ir gyvūnų charakterį. – Avinas – tai tikras avinas: tik ir taikosi, su kuo susimušti, kam ragais bakstelėti. Taip ir laksto nuolat kruvina kakta. Asilas – užsispyręs, kaip ir priklauso jam tokiam būti. Lama – labai meili, vis gretinasi lyžtelėti. Meilinasi ji ir patinui, bet šis – kažkoks nevykęs ir į meilinimąsi neatsako“.

Ateity HBH žvėrinčius gal kažkiek ir plėsis: idėjos sumanytojai norėtų į mišką paleisti danielių, įrengti stiklinį avilį, kad lankytojai pamatytų, kaip bitės neša medų, siuva korį.

„Tačiau jo plėtra tiesiogiai susijusi su realiomis galimybėmis. Dabar laikai tokie, kad norint ir egzotika nebėra jokia problema. Bet ar tai būtina? Pradinį sumanymą – apgyvendinti mišką, suteikti jam gyvybės – pasiekėme, esame prisiėmę misiją žmones mokyti pamilti gyvūnus, gamtą, ir tą misiją vykdysime. To užtenka, kad žmogus bent trumpam sustotų ir pamatytų, koks įdomus ir įspūdingas yra gyvūnijos pasaulis“, - teigė D.Aušrienė.

• Rašyti komentarą (12)