Tapo adata – ne teptuku

Į Kūlupėnų biblioteką užsukę skaitytojai šiuo metu pirmiausiai nueina ne prie knygų lentynų. Kūlupėniškių dėmesį patraukia ant sienų kabantys paveikslai – ne vienas pasvarsto, kokia gi technika jie nutapyti. Ir tik priėjus arčiau pasigrožėti egzotiškais peizažais paaiškėja, kad paveikslų autorė Bronė Vaičienė smulkiausias piešinių detales išgauna ne teptuko potėpiais, o adatos ir siūlų dygsniais.

Bronė Vaičienė laukia žiemos vakarų, kai galės pasinerti į siuvinėjimą.

Kūlupėnų bendruomenės pirmininkė Jūratė Mačernienė prisiminė talentą atradusi visai netikėtai – atsitiktinai pamačiusi didelius paveikslus moteris pamanė, kad šie yra tapyti.

„Reikia neįsivaizduojamo kruopštumo, kad atidžiai parinktais siūlų atspalviais pasiektumei tokį efektą, jog atrodo - iš paveikslų žvelgia tikri žmonės, skleidžiasi gyvos gėlės, paršuoliuoja laukiniai arkliai. Tačiau Bronė savo sugebėjimų pernelyg nesureikšmina – niekada nemanė paveikslų kam nors rodyti ar tuo labiau - surengti parodą. Vis dėlto bibliotekoje eksponuojami paveikslai sulaukė išskirtinio dėmesio – žmonės eina, žiūri, diskutuoja, stebisi. Tai – geriausias įvertinimas ir įrodymas, kad Bronės paveikslai nėra tokie jau paprasti, kaip sako pati autorė“, - pagyrų už Nasrėnų kaimo gyvenančiai siuvinėtojai negailėjo J.Mačernienė.

Pati gi kryželiu siuvinėtų paveikslų autorė savo darbus vertina kukliai – sakosi tiesiog radusi būdą, kaip „užmušinėti“ laiką.

„Ką senam žmogui veikti – namai sutvarkyti, vaikai užauginti, svarbiausi tikslai pasiekti, sunkių darbų dirbti nebegali. Belieka mėgautis gyvenimu ir susigalvoti kokį nors užsiėmimą, kad neslankiotum be naudos ar viso laiko nepraleistum prie televizoriaus. Todėl prieš ketvertą metų prisiminiau nuo pat jaunystės pamėgtus rankdarbius: dar būdama paauglė siuvinėdavau pagalvėles, susigalvodavau rankdarbių. Sugalvojau, kad reikėtų pabandyti siuvinėti kryželiu“, - pasakojo 80-uosius metus skaičiuojanti B.Vaičienė.

Išgirdusi klausimą, iš kur į namus atkeliavo dešimčių atspalvių siūlai, sudėtingos paveikslų schemos, B.Vaičienė atsakė, kad net ir gyvenant kaime įmanoma viską surasti, pasiekti.

„Kai kažko labai nori, viską sužinai ir viską padarai, kad tai gautum. Taip buvo ir užsimanius siuvinėti – Klaipėdoje aptikau parduotuvę, kurioje širdis apsalo nuo didžiulio paveikslų pasirinkimo, siūlų margumo įvairovės. Dabar siuvinėjimas kryželiu gerokai pasikeitęs. Seniau rankdarbių mėgėjos ieškodavo žurnalų su schemomis, tekdavo skaičiuoti langelius piešinyje ir ant medžiagos. Šiomis dienomis - viskas daug paprasčiau ir pagaminta taip, kad suteiktų kuo daugiau malonumo, o ne vargo. Paveikslas jau yra išpieštas ant medžiagos. Reikia tik įvertinti savo galimybes, ir pasirinkti, kokio dydžio kūrinį siuvinėsi, ir labai kruopščiai pasirinkti siūlų atspalvius. Tik atidžiai suderinus spalvas galutinis rezultatas nenuvils – paveikslas bus tarsi gyvas, nutapytas“, - siuvinėjimo ypatumais dalijosi B.Vaičienė.

Iš tolo kryželiu siuvinėti paveikslai atrodo tarsi tapyti.

Moteris prisiminė siuvinėjimo reikmenų parduotuvėje pirmiausiai išvydusi Paskutinės vakarienės ruošinį. Nedidelį paveikslą išsiuvinėjusi B.Vaičienė suvokė, kad tokia garsi tema geriausiai gali būti atskleista tik metrais matuojamo dydžio paveiksle.

„Tuo metu didesnio Paskutinės vakarienės paveikslo ruošinio nebuvo. Nusipirkau kitokį. Mėgstu siuvinėti gamtos vaizdus, gėles, žirgus. Yra labai gražių ir įvairių siuvinėjimo ruošinių. Siuvinėdama vieną užtrunku apie du mėnesius. Dieną namus susitvarkau, pagaminu valgį, pasidarau kitus buities darbus ir laukiu vakaro, kai galėsiu į rankas paimti siuvinį. Tai tarsi kažkokia gera priklausomybė – pradedi dygsniuoti ir nebegali sustoti. Atrodo – na, dar šitą žiedlapį pabaigsiu, ir viskas. Kai jį išsiuvinėji, užsimanai dar vienos pabaigtos detalės. Taip ir užsivakaroju prie siuvinio. Kitą dieną vėl viskas kartojasi – tik sukiesi greičiau, kad atliktum visus darbus. Gal ir nelabai gražus palyginimas, bet pamėgus siuvinėjimą jautiesi lyg alkoholikas – nori dar ir dar“, - kalbėjo B.Vaičienė.

Moteris prisipažino mažų paveikslų siuvinėti nemėgstanti – pasak jos, didelis paveikslas atrodo gražiau, o ir dirbti maloniau. Nors atlikus paskutinį dygsnį tenka patikrinti kiekvieną iš tūkstančių langelių, apima neapsakomas jausmas, jog įveiktas ilgas kelias, atliktas didelis darbas, kuris kažką pradžiugins, kažkur papuoš namų sienas.

„Kai kuriuos paveikslus pasilieku sau, tačiau daugelį esu padovanojusi. Juk smagiau, kad darbu pasidžiaugi ne viena, kad džiaugsmo jis sukelia ir kitiems. Ir dabar laukiu žiemos – per vasarą nelabai buvo laiko pomėgiui. Ilgais žiemos vakarais vėl vakarosiu ir galvosiu, kaip išsiuvinėjus kuo daugiau langelių. Tiesa, šis malonumas brangus – didelio paveikslo ruošinys kainuoja 200 litų, o kur dar siūlai. Taip ir išleidžiu pensiją. Tačiau kai visa esybe pasineri į savo pomėgį, pinigai nebėra vertybė, apie kurią pagalvvotum", - įsitikinusi B.Vaičienė.

• Rašyti komentarą (9)