|
|
|
Pažadinusi eilių galią
Kretingiškė Ilona Anužytė sako stovinti ant ypatingo gyvenimo slenksčio – neseniai sulaukusi 33 metų moteris skaičiuoja 25-uosius kūrybos metus. Ta proga nuo aštuonerių kurianti poetė šią žiemą visus kretingiškius ketina pakviesti kartu paėjėti savojo “aš” ieškojimų keliu. Jis moterį atvedė į lyrikos, šokio, jogos ir grožio pasaulį, kuriame didžiausia dovana I.Anužytė vadina galimybę save dovanoti kitiems.
“Sulaukęs 33-ejų žmogus atsiduria pereinamajame laikotarpyje - įvyksta daug pasikeitimų, atradimų, praradimų. Sulaukę šio amžiaus, mes tarsi gimstame iš naujo. Šiuo gimimo džiaugsmu noriu pasidalinti ir su kitais. Tuo labiau, kad yra ir dar viena ypatinga proga. Šiemet sukanka lygiai ketvirtis amžiaus, kai pradėjau rašyti eiles. Per šiuos metus labai intensyviai ieškojau savęs. Supratau, kad negaliu nerašyti. Būtent apie tai ir noriu kalbėti savo kūrybos vakare, kurį ketinu surengti dar šią žiemą“, - pasakojo I.Anužytė. Pasak poetės, šis sumanymas bus tarsi įžanga, tiltas į kitą jos gyvenime svarbų įvykį – pavasarį kretingiškė ketina išleisti antrąją savo poezijos knygą. Šia būsima dovana poetė džiaugiasi jau iš anksto, nes vis dar puikiai prisimena kūrybinio sąstingio laikotarpį, kuomet atrodė, kad ant popieriaus lapo nebeišsprūs nė vienas žodis, skaitytojo nebepasieks nė vienas išjaustas jautrus posmas. „Su humoru prisimenu savo vaikystę, kai ne juokais įrodinėdavau savo broliui, jog mano eilės – nenukopijuotos. Trejais metais vyresnis brolis vis pasišaipydavo, kad eilėraščius aš nusirašau iš žurnalų. Priešais jį pasidėjusi popieriaus lapą ir susiėmusi galvą vietoje kurdavau eiles. Tačiau brolis ir toliau erzindavo – neva nukopijuotus eilėraščius aš išmokusi atmintinai, tad nieko čia ypatingo suvaidinti, kad kuriu. Dabar brolis – didžiausias mano eilių gerbėjas ir ši vaikystės kritika kelia šypseną, visai ne taip, kaip toji, su kuria teko susidurti vėliau“, - prisiminė I.Anužytė. Jauną poetę kuriam laikui nuo kūrybos atgrasė profesionalios rašytojos kritika. I.Anužytė pripažįsta, kad kritika - teisinga, tačiau išsakyta ne taip ir netaktiškai. „Kritika yra gerai, kiekvienas kūrėjas turi žinoti, ką jis daro ne taip, kur jam reikia tobulėti. Kai gavau teisingą, bet labai skaudžią kritiką, tarsi apmiriau. Atrodė - beprasmiška yra rašyti, išreikšti emocijas, dėlioti žodžius. Ačiū Dievui, kad tuomet artimi žmonės, kai kurie poeziją išmanantys asmenys mane paragino, vėl įkvėpė pasitikėjimo savimi. Nuo tada poezijos keliu einu nesustodama ir kiekvieną kuriantį galiu padrąsinti: tas, kuris pažėrė skaudžios kritikos, nėra vertas, kad nustotum kurti“, - įsitikinusi I.Anužytė. Ji sako nesistengianti savo poezijos įsprausti į šiuolaikinius rėmus: jos eilėse nėra sudėtingų ir įmantrių frazių, emocijas geriausiai išreiškia tradiciniai lyrikos elementai – daugtaškiai, nutylėjimai, gamtos ir jausmų metaforų susipynimas. I.Anužytė prisipažįsta, kad kai kurios eilės atspindi jos pačios gyvenimą – artimi žmonės eilėraščiuose atseka svarbius poetės gyvenimo įvykius, patirtus išgyvenimus, išgyventas emocijas. „Mano eilėse nemažai liūdesio, ilgesio, išėjimo motyvų. Paskaitę kokį naują eilėraštį artimieji puola klausinėti – ar tau viskas gerai. Eilėraštis padeda išgyventi tai, ką duoda gyvenimas. Be to, esu jautrus žmogus, atidi aplinkai – todėl liūdesys į eiles gali įsipinti ir dėl pastebėjimų, kas vyksta aplinkui. Tikiu įkvėpimu. Jis aplanko mane vakarais, naktį. Arba būna - važiuoji automobiliu ir staiga apima mintis. Kol jos nerealizuoji eilėraščiu, ji nepaleidžia, skauda sielą, visas kūnas verda. Štai taip gimsta eilėraščiai“, - kalbėjo I.Anužytė. Ji pasakojo nemėgstanti taisyti savo eilėraščių – pirmasis variantas visada būnąs teisingiausias, artimiausias ir tikriausias. Poetė įsitikinusi, kad svarbiausia yra, jog eilėraštis būtų išjaustas, nuoširdus, neišplėštas per prievartą. Galbūt todėl eilių kretingiškė neskaičiuoja tūkstančiais – jos sąsiuviniuose sugulę gal 500 eilėraščių. „Tai nėra daug. Tačiau viskas turi vykti natūraliai. Kartais per dieną parašau penkis eilėraščius, o kartais per metus – vos kelis. Tačiau ne kiekis yra svarbiausia. Eilių galia slypi tame, ar jos paliečia kitą žmogų. Prisimenu, kaip seniau vieną ar kitą eilėraštį kam nors dedikuodavau. Bet kai viename literatūros vakare pamačiau, kaip klausydamasis mano eilėraščio verkia žmogus, supratau, kad eilės turi būti visiems, o ne kažkam. Mano poezija nėra tobula, tai paprasta lyrika, kur dažni veikėjai – vėjas, žolė, tačiau rašydama paprastai ir siekiu, kad mano eilėse kiekvienas kažką atrastų sau“, - sakė I.Anužytė. Visiems skirtus eilėraščius I.Anužytė prieš keletą metų suguldė į savo pirmąją knygą „Kai kvepia nupjauta žolė“. Antroji, gimsianti pavasarį, pavadinimo dar neturi. Tačiau joje – įvairesnių nuotaikų eilės, eilėraščiuose pasirodė vedų kultūros sąsajų. Pastaroji I.Anužytės gyvenime užima itin svarbią vietą. „Klaipėdos universitete baigusi lietuvių filologijos ir režisūros, taip pat anglų filologijos studijas, kurį laiką dirbau mokytoja. Vėliau pradėjau studijuoti ajurvedos akademijoje. Pati norėdama padėti sau dėl įvairių negalavimų atradau jogą. Dabar galiu padėti kitiems. Tai yra didžiausia gyvenimo dovana. Dirbdama nejaučiu, kaip atiduodu save. Jaučiu, kaip kiekvienas sutiktas žmogus yra man ne mokinys, o mokytojas“, - sakė joga su kitais besidalinanti I.Anužytė. Ji pasakojo, kad poezija yra tik vienas iš įrodymų, kad kūrybinis procesas yra reikalingas nuolat. „Kai dirbau mokytoja supratau, kad aš negaliu būti ten, kur yra griežti rėmai. Taip prasidėjo savęs ieškojimas. Kiekvieną rytą keliuosi su džiaugsmu, nes žinau, kad mano diena bus kūrybinga. Reikia ieškoti savęs, nebijoti kritikos, nebijoti sunkumų. Kiekvienas iš mūsų esame atsakingas už savo laimę. Tikimės, kad laimės jausmą mums padės sukurti kiti. Tačiau laimės niekas neatneš, nes mes kiekvienas ją nešiojamės savyje. Tereikia ją išlaisvinti“, - kalbėjo I.Anužytė.
|
|
