Jubiliejus – tik kelio pradžia

Baublių kultūros filialas šį rudenį sulaukė pusės šimto metų. Per penkis dešimtmečius kaimo kultūros židinys viliojo šimtus dainos, muzikos, šokio mylėtojų, kurie net ir po sunkių darbų visada rasdavo laiko repeticijoms, iki smulkmenų suderintiems bei nušlifuotiems pasirodymams. Pirmuosius kultūros žingsnius Baubliuose pamenantys baubliškiai įsitikinę, kad jų kaimo kultūros namams klestėti, išgyventi nuosmukį ir vėl pakilti padėjo visi tie, kurie buvo neabejingi grožiui ir dvasiniam penui.

Baublių kultūros namų senbuviai (iš kairės): Pranas Lukauskas, Sofija Kupšienė, Jovita Kupšienė, Elytė Kupšienė ir Virginija Simutienė.

„Pirmasis meno vadovas Pranas Lukauskas, meno vadovas Antanas Galdikas, muzikantas, be kurio neįvykdavo nė viena šventė, Petras Paukštė, etnokultūrą puoselėjusi Zita Viluckienė, dainininkės Elytė Kupšienė ir Virginija Simutienė, kultūros namų darbuotoja nuo pat mokyklos laikų Sofija Kupšienė – tai tik dalis puikių žmonių, ant kurių pečių laikėsi ir tebesilaiko Baublių kultūros namai. Šių namų istorija – permaininga. Nežiūrint to, tikiuosi, kad penkiasdešimtmetis – tik ilgo kelio pradžia“, - kalbėjo Kretingos kultūros centro Baublių filialo vedėja Jovita Kupšienė.

Baublių kultūros namų istorija prasidėjo 1961 metais – tada buvo pastatyti pirmieji Baubliuose tipiški to meto kaimo kultūros namai. Didžiuliame pastate buvo įrengta 360 vietų salė, ne ką mažesnė scena. Kultūros namuose vietos užteko estradiniam ir etnografiniam ansambliui, būriui dainininkų ir šokėjų.

„Kultūros namai buvo tokie šiuolaikiški ir gerai įrengti, kad Baubliai matė tai, ką dabar retas kaimas pamato. Čia vaidino geriausi Lietuvos teatrai, grojo simfoniniai orkestrai ir koncertavo geriausi Lietuvos atlikėjai. Kolūkis samdė viską, kas buvo įmanoma, žiūrovai būdavo vežami autobusais – salė lūždavo nuo kultūros bei pramogų ištroškusių Baublių ir aplinkinių Žutautų, Nausodžio, Budrių kaimų gyventojų. Jaunimas tada noriai dalyvaudavo renginiuose, kultūrinėje veikloje. Dabar gi viskas pasikeitę ir turbūt niekada nebebus taip, kaip buvę, ir tai - natūralu. Juk dabar visi turi automobilius ir gali nuvykti į kitus miestus pasiklausyti koncerto ar pasižiūrėti spektaklio. Dar daugiau – kiekvienose namuose veikia kompiuteriai, taigi ir eiti niekur nebereikia. Štai kodėl kaimų kultūros namai niekada nebebus tokie, kokie buvo“, - svarstė Baublių kultūros namų darbuotoja S.Kupšienė, dirbti pradėjusi dar būdama mokine.

Moteris prisiminė, kokios didelės šventės būdavo rengiamos Baubliuose. S.Kupšienė pripažįsta, kad anuomet daugelis renginių būdavo skirti kolūkio veiklai pažymėti ir pagarsinti. Tačiau būtent tai ir kėlė kaimo kultūrinį lygį, skatino žmones dalyvauti, domėtis menais.

„Kultūros namų gyvenime aktyviai dalyvavo ir jį reguliavo kolūkio pirmininkai. Jie paprašydavo surengti grandiozinius renginius, koncertus kolūkio sukaktims ir panašiai. Pirmininkai reikalaudavo, kad koncertai būtų patys geriausi, griežtai vertindavo atlikėjus. Tai nebuvo blogai – Baubliuose buvo išugdyti atlikėjai, kuriems ne gėda būdavo pasirodyti ne tik savo, bet ir svetimoje scenoje. Tuomet meno vadovai patys ieškodavo muzikantų, dainininkų, šokėjų. Juk nė vienas neateidavo su meniniu išsilavinimu – meno vadovai darbą pradėdavo nuo nulio. Tačiau rezultatai niekada nebūdavo bergždi“, - kalbėjo J.Kupšienė.

Ji pasakojo, kad kultūros namų klestėjimo laikotarpiu kultūrinė veikla buvo vertinama taip rimtai, kad prieš koncertus, repeticijas žmones, dirbusius kolūkyje, paleisdavo anksčiau iš darbų, skirdavo pinigų išvykoms, atleisdavo nuo kai kurių pareigų. Nieko rimtesnio už kultūros auginimą kaime svarbiau būti ir negalėjo.

„Kultūros namai sunkiai dirbantiems kaimo žmonėms buvo tarsi žiburys. Jei nenorėjai dainuoti, groti ar šokti, visada galėdavai kasdienybę praskaidrinti apsilankydamas geruose koncertuose, šventėse. Kultūros namai kartu buvo ir kino teatras. Prisimenu, kaip čia buvo rodomi patys geriausi filmai. Juos parsiveždavome net iš kitų rajonų – taigi baubliškiai ir aplinkinių kaimų gyventojai matė visus filmus, kuriuos rodydavo ir miestuose. Demonstravome net garsųjį amerikiečių „King Kongą“. Į šį filmą žiūrovus vežė autobusais – niekur apylinkėse filmas dar nebuvo rodytas“, - prisiminė P.Lukauskas.

Pasak jo, dabar gi daug kas pasikeitę – kultūros namų darbuotojai pakeitė ne tik pastatą. Pasikeitė žmonių požiūris į kultūrą, pasikeitė ir valstybės vertinimas.

„Klestėjome tol, kol kaimuose klestėjo kolūkiai. Atėjus permainoms valstybėje, permainos buvo neišvengiamos ir kultūros srityje. Jauna valstybė Lietuva turėjo iš naujo kurtis, todėl kultūros įstaigoms atėjo permainų metas. Prisimenu 1993-uosius – senajame kultūros namų pastate seniai nebeveikė šildymas, įstaigą paliko daugelis darbuotojų, nes pinigų jiems išlaikyti nebuvo. Kultūros namuose buvo taip šalta, kad valytoja, papylusi scenoje vandens grindims valyti, pamatė, kaip šis beregint pavirto ledu. Tie, kuriems netrūko entuziazmo ir toliau repetuoti, organizuoti renginius, dirbdavo šaltyje, aš pati iš namų atnešdavau šildytuvą. Išgyvenome. Ir išmokome entuziazmo – tik dėl jo iki pat šiol dirbame ir kuriame – juk paskatinimo iš šalies nebelikę“, - kalbėjo J.Kupšienė.

Nepriklausomybės laikotarpio krizė Baubliuose tęsėsi penkerius metus – 1996-aisiais kaime buvo atidaryti nauji kultūros namai. Senieji buvo parduoti, nors baubliškiai juos norėjo išsaugoti. Pamažu tvirtas pastatas suiro, taip ir nepanaudotas kitiems tikslams buvo nugriautas.

„Dabar kultūros namams – ne taip labai sunku, bet ir nelabai gerai. Žmonės yra pertekę reginių, pramogų, todėl kaimo šventės – nebeįdomios. Daugelis nežino, kad kaime kokybiškų renginių mažai ne dėl to, kad kultūros darbuotojai tingi dirbti, o todėl, kad renginiams nėra skiriama pinigų. Esame tarsi susvetimėję – juk per vakarones žmonės kartais net nedrįsta vaišintis. Todėl dabar pagrindinis kultūros namų tikslas ir uždavinys – kaime atgaivinti kažkada taip populiarias vakarones, kuriose visi linksmindavosi, bendraudavo ir atsipalaiduodavo. Žvelgiant į praeitį, kai buvo nugriauti senieji kultūros namai, kada teko išgyventi sunkmetį ir mąstant apie dabartį, kuri taip pat nelepina, net nekyla klausimas, ar mažam kaimui yra reikalingi kultūros namai. Jie žmonėms yra svarbūs – juk reikia vietos kartu pabūti, pakalbėti, sudainuoti bendrą dainą ir pajausti, kad esame bendruomenė“, - įsitikinusi J.Kupšienė.

• Rašyti komentarą (2)