Gyvenimas miško delne

Joskaudų miško apsuptyje gyvenantis 58 metų Algirdas Gikaras pasakojo kasdien stebintis, kaip tobuliausias dailininkas – gamta – rudeninėmis spalvomis tapo medžių kepures. „Gaila, kad prieš dvi savaites čia jūsų nebuvo“,- stebėdamas spalvų žaismą medžių viršūnėse, atsiduso A.Gikaras. Jam jauku vienam gyventi iš tėvų paveldėtame vienkiemyje, per kurį savo takus mina ir laukiniai žvėrys.

Joskaudų miško apsuptyje gyvenantis Algirdas Gikaras sakė, kad gyvendamas vienkiemyje neturi kada nuobodžiauti – akys geria kasdien besimainantį medžių lapijos grožį, darbščių rankų laukia nesibaigiantys ūkio darbai.

„Mano vaikystėje čia aplink vien tik miškai buvo. Bet melioracija praretino juos, ir taip šalia mūsų sodybos atsirado laukymė. Dabar matau, kad ta pieva vėl po truputį medžiais ir krūmokšniais apauga“,- pasakojo A.Gikaras, kurio namų kieme iš visų pusių matyti miškai, o artimiausias kaimynas – už daugiau negu 1 km.

Saugo tėvų palikimą

„Po tėvukų mirties sodyba liko tuščia. Negalėjau leisti užkalti namų langų, nunykti sodybai,- kaip atsidūręs vienkiemyje, pasakojo A.Gikaras. - Dabar kitur gyventi ir nenorėčiau – neturėčiau ką mieste veikti. O čia darbo pilna – tik išeini į kiemą ir pamatai, kas dar netvarkyta. Visą dieną esi užsiėmęs, tik ką padarei – nesimato.“

Ir iš tiesų: tėvų palikimą pasidalinus šešiems vaikams, sodyboje pridygo naujų pavėsinių, mažų namukų, vienas už kitą įdomiau įrengtų ir išpuoštų. Čia rado vietą senoviški buities daiktai, įvairūs rakandai ar iš miško parsineštos medžių šakos, primenančios besirangančias gyvates.

„Kiekvienas savo poilsio kampelį nori turėti,- rodydamas sodybą šypsojosi A.Gikaras. – Darniai visi sugyvename. Negaliu net klausytis istorijų, kaip broliai su seserimis pjaunasi dėl tėvų palikimo. Pas mus niekada tokių pykčių nėra buvę.“

Giminių susibūrimo vieta

Sodyba, kurioje nuolat vienas gyvena A.Gikaras, atgyja, kai čia savaitgaliais ar per atostogas susirenka broliai, seserys, jų vaikai, bičiuliai. Sena sodyba jiems tampa atgaivos sala, kur nuovargį nuo pečių lyg ranka nuima natūralumas ir laukinė gamta.

Iš kartos į kartą perduodama sodyba tapo nepamainoma Gikarų giminės susitikimų ir poilsio vieta.

Gikarų giminė nežino geresnės vietos gimtadieniams, krikštynoms ar net vestuvėms švęsti. Čia ištaigingas pokylių sales pakeičia vaišės miško pašonėje po atviru dangumi, o puošnius miegamuosius – dviejų šimtų metų senumo klėtis, dengiama seno ir storo ąžuolo pavėsio.

„O jaunuosius miegoti įleidome į klėties kamarą, - pasakojo A.Gikaras. – Visi sako, kad šioje klėtyje geriausiai išsimiega. Tylu, ramu, grynas oras – kur geriau begausi“.

Tie, kurie į Gikarų giminės sodybą atvyksta pirmą kartą, stebisi tokiais eksponatais, kaip senoviška alaus statinė, restauruoti senoviški televizorius, radijas, kraitinė skrynia, net naminės degtinės aparatas, kur įtaisyta net speciali rankena raugalui maišyti. „Tam aparatui gerokai daugiau metų negu man. Reikėjo tėvukui po ūkio darbų kaip nors talkininkams atsilyginti“,- pasakojo A.Gikaras.

Jo kieme vis dar stovi ir tik prieš 20 metų naudotas automobilis „Renault 5“, pagamintas 1975-aisiais. A.Gikaras pasakojo, kad žiemą pasėdėti automobilyje ir berūkant cigaretę pamąstyti apie gyvenimą jam yra lyg malonus ritualas.

„Jokių daiktų neišmetu ir randu jiems vietą sodyboje. Juk čia miško keliais šiukšliavežė net neįvažiuoja, nors mokestį už šiukšles moku“,- kalbėjo pašnekovas.

Būsimas namas – tarsi eskimų iglu

Vasarą po pamiškę pabiręs susirinkusių giminaičių ir bičiulių klegesys vėl nutyla kartu su išskrendančiais paukščiais. Rudeniop A.Gikaras vėl lieka šeimininkauti vienas, kartkartėmis aplankomas artimųjų, gerai žinančių, kuriuo iš daugybės mišką raižančių kelių reikia sukti sodybon.

„Nebent grybautojai pasiklysta ir išnėrę ties mūsų sodyba ateina pasiklausti kelio“,- pasakojo puikiai aplinkiniuose miškuose besiorientuojantis A.Gikaras.

Jis tvirtino vienišas tikrai nesijaučiantis – juk turi ištikimąjį 7 metų amžiaus vilkšunį Gordą, perspėjantį apie atsliūkinančius miško žvėris, ir galybę darbo. Vienas jų – naujai statomas nedidelis gyvenamasis namas.

„Senasis namas, statytas 1937 metais, baigia sutrešti. Lengviau pastatyti naują, negu taisyti senąjį,- pasakojo A.Gikaras, kuris pagal profesiją yra statybininkas-dažytojas. – Jei būčiau statęs kvadratinį namą, jau sienos po stogu būtų buvusios pakištos. Bet šovė galvon statyti apvalų. Be jokio brėžinio. Tiesiog ėmiau ir išsipyliau apskritimo formos patalpas.“

A.Gikaras aiškino, kad eskimų namą primenančio statinio viduryje būsianti krosnis. O aplink ją tilps lova, stalas, spinta, kiti reikalingi daiktai. „Susigalvojau „mandrai“, ir dabar turiu darbo,- pats iš savęs švelniai pasišaipė A.Gikaras. – Bet nieko negaliu sau padaryti – man taip gražiau.“

• Rašyti komentarą (4)