|
|
|
Prisiminimuose vis dar ataidi šiurpusis pokaris
Mus pasiekė Telšių rajone, Degaičių kaime gyvenančios Irenos Norvaišienės laiškas. Moteris prisipažino, jog rašanti pirmą kartą. Ir patvirtino, jog laiško turinys – teisingas.
Nelygus, tačiau aiškus raštas atskleidė, tiksliau - dar kartą priminė desperatiškus pokario įvykius Nausodžio kaime. Kraštotyrinė medžiaga, surinkta vietos mokytojų, bei kaimo žmonių prisiminimai tebeliudija, jog Nausodyje, Vilksmilte vietinių žmonių pramintoje vietovėje, užpulti stribų žuvo Igno Slušnio globojami partizanai, kuriems šio žmogaus sodyboje buvo iškastas bunkeris. Manoma, jog šioje sodyboje besislepiančius partizanus kažkas išdavė. Vaikystėje išgyventus kruvinus įvykius laiško autorė Irena Norvaišienė, buvusi Slušnytė, tarsi įrėmino savo eilėmis: „O buvo naktelių, o buvo naktų/ Čia matė miškeliai siaubingų vaizdų/ Ir staugė šunelis, ir staugė liūdnai/ O už kelių dienelių jau degė namai...“ Kad būtų aiškiau, 1940-aisiais gimusi Irena Slušnytė-Norvaišienė buvo Igno Slušnio (1908-1996) ir Salomėjos Slušnienės (1917-2009) duktė. Tačiau ne to, kuris buvo iškasęs bunkerį partizanams: Irenos Slušnytės tėvai buvo Igno Slušnio netolimi kaimynai, o sutapęs vardas ir pavardė atnešė šeimai skaudžių išgyvenimų. „Negalima pamiršti to, kas įvyko mūsų vadinamojoje pakalnėje – žmonės turi žinoti, taip galvojo ir jau miręs mano tėvas, - rašo moteris. – Buvome patys artimiausi kaimynai. Išaušo tas baisusis rugsėjo rytas: privažiavo pilnas mūsų kiemas stribų, suėmė tėvą ir išsivedė. Tėvui buvo liepta eiti ir ieškoti, kur yra pasislėpę partizanai. O patys – iš paskos su šautuvais...“ Tos dienos įvykiai klostėsi taip: Irenos tėvui buvo liepta lipti į daržinę – ar ten tikrai nėra partizanų. Pradėjo šaudyti, žmogus nukritęs nuo kopėčių, o daržinė nuo šaudymo dar ir užsidegė. „Mes, vaikai, su motina laukėme grįžtančio tėvo. Nesulaukėme. Motinai parūpo, kur yra tėvas, ir, žinoma, nuo to nukentėjo“, - vieną detalę po kitos savo laiške dėlioja I.Slušnytė- Norvaišienė. Stribai motiną mušė, nors ši turėjusi gimdyti spalį. Vienas iš rusų kariškių pasakė kitam: ką darot, nemuškite jos, ar nematot, kokia ta moteris...“ Mušė, nes bunkerio šeimininko ir partizanus slėpusiojo pavardė buvusi tokia pati, ir vardas – toks pat. I.Slušnytė-Norvaišienė prisimena stribų išplėštas bites ir tai, kaip stribai, įdėję vaikui į lėkštę medaus, pasivedė mušti motiną, kad vaiko akys to nematytų. „Mušė ir vis klausė, ar bunkerio šeimininkas – giminė, kiek čia buvę partizanų, ar pažinoję juos...“ Ir šis vaikystės prisiminimas vėl gula į eiles: „Išdraskytos bitelės, sudeginti namai/ Paliko praeity tie šiurpūs vaizdai...“ I.Slušnytės-Norvaišienės tėvas buvo įstumtas į duobę po sudegusiais Igno Slušnio sodybos pamatais, kur ir buvo bunkeris: o gal dar ten buvo partizanų. Patys stribai nelindo, apsiginklavę laukė prie išėjimo. „Įstrigo tėvo pasakyti žodžiai: „Nebežinojau aš – ar gyvas esu, ar miręs“, - rašo I.Slušnytė-Norvaišienė, kuriai tėvas vėliau papasakojo, jog tuščiame bunkeryje jis matęs suolą, stalą, ant jo – išmėtytas kortas. Vėliau žmonės šnekėjo, jog sodybos ir bunkerio šeimininkui pavyko išsigelbėti, nors neva stribai nušovė Igną Slušnį ir jį įmetė į ugnį. Tuo buvo nepatenkinti stribų viršininkai – esą šį vyrą reikėję paimti gyvą, o ne į ugnį mesti. Apie nušautuosius laiško autorės tėvas pasakojo, jog žuvo trys ar keturi vyrai bei moteris, kurios vienoje rankoje buvęs kryželis, kitoje – brauningas. Per šiuos įvykius primuštas I.Slušnytės-Norvaišienės tėvas stribų buvo priverstas susirasti du kibirus, parsinešti iš Minijos vandens. „Tėvas tada pagalvojęs, kad jį nušaus, kaip ir sodybos šeimininką. Tačiau surado skudurą ir liepė švariai nuplauti nušautuosius“, - iš tėvo pasakojimų prisiminė laiško autorė. Nušautuosius suguldė taip, kad būtų matyti veidai. Vienas iš kariškių ar stribų turėjo fotoaparatą ir fotografavo juos iš visų pusių. Po egzekucijų pakinkė arklius, nušautuosius sukrovė į vežimą ir išvežė – niekas nežinojo, kur, bet kalbėjo, jog iki Kartenos. Dar kiti pasakojo, jog užkasė juos po saugumo langais. „Kelias, kuriuo ir pravežė nušautuosius, ėjo pro mūsų trobą. Per vežimo ratus varvėjo kraujas. Tad tėvas naktį, paėmęs kastuvą, ėjo to kraujo užkasinėti: sakė, eis rytą žmonės tuo keliu su karvėmis į ganyklą ir mindžios žmonių kraują...“ – štai kas įstrigę I.Slušnytės-Norvaišienės atminty. Kiek vėliau jos šeimynykščiai išgirdo, kaip iš miško kažkas švilpia, moja. „Pats tėvas nėjo žiūrėti, kas ten vyksta. Pasiuntė mane. Žiūriu – papūnėlis, taip vadinome Igną Slušnį, sodybos šeimininką. Parbėgus tėvui pasakiau, kad papūnėlis prašo duonos ir rankšluosčio, dar pasakiau, kad jo švarko rankovė visa kruvina. Nunešiau, ko prašė, o tėvas nėjo. Tik liepė papūnėliui pasakyti, kad jis kuo greičiau ir kuo toliau eitų iš čia. Tik kai užaugau, supratau, kodėl tėtis nenuėjo pasikalbėti su juo“, - šios mintys – ne laiško pabaiga. Jį užbaigė eilėraščio posmeliai: Ir vežė jų kūnus žirgeliai širmi, Kraujuoti paliko keleliai pilki, Virpėjo tėvo rankos, ką jautė širdis, Kai užkasė jų kraują, naktis buvo tamsi. Sugėrė jų kraują žemelė juoda, O jie vis tikėjo Tėvyne laisva, Svyravo beržynai nuo vėtrų šiaurių, Ir verkė motulės savųjų sūnų. Beržynai, kartu su motinomis verkiantys savųjų sūnų, dar tebesvyruoja Igno Slušnio, Irenos Slušnytės-Norvaišienės tėvo, išlikusioje senojoje sodyboje. Juos įamžino mokytoja Vida Paulauskienė. Ji papasakojo, jog Nausodis ir ten įvykę pokario įvykiai tapatinamai su čia pat esančia Vilksmilte – žmonės taip praminė vietovę, iš kurios imdavo smėlį įvairiems statybos darbams atlikti – tas smėlis buvęs ypatingas, ir retai kur sutinkama žolė – šilokas – iki šios dienos dar tenai beauganti. Šios mokytojos iniciatyva prieš metus Vilksmiltėje buvo pastatytas kuklus paminklas žuvusiesiems atminti. Šiais metais Lietuvos kariuomenės vado Arvydo Pociaus iniciatyva kiek tolėliau buvo pastatytas paminklas, liudijantis apie partizanų žūtį Nausodžio kaime. Tarp žuvusiųjų - ir A.Pociaus motinos sesuo Karolina Slušnienė-Marytė.
|
|
