|
|
|
Tradiciją nepaleisti mirusiojo perdavė protėviai
Dalai Lama yra pasakęs, kad jį labiausiai stebina žmogus: jis paaukoja savo sveikatą, kad susikrautų turtus, o paskui praranda turtą, jog atgautų sveikatą. Žmogus taip yra susirūpinęs ateitimi, kad negali mėgautis šia diena – negyvena nei dabartyje, nei ateityje. Gyvena, lyg niekada nemirtų – ir miršta, lyg niekada nebūtų gyvenęs. Artėjančios Vėlinės yra tarsi slenkstis, kurį peržengiant norisi pamąstyti apie tai, kodėl taip bėgame iš dabarties į ateitį, kurioje galų gale sureikšminame tik vieną dalyką – mirtį.
Visi mes tarsi mėgstame piktintis plastmasinėmis gėlėmis ant kapų, monumentalumu pribloškiančiais paminklais, suolais ir nuotraukomis kapinėse. Neva visa tai – tik šiuolaikinės kultūros pasekmė, kičo triumfas ir milžiniškas atotrūkis nuo tradicijų. Tačiau archeologiniai ir istoriniai tyrimai įrodo, kad nuo tradicijų toli mes nepabėgome – pasikeitė tik jų išraiška. Prieš porą savaičių vokiečių mokslininkai antrą kartą šiais metais sugrįžo į Andulių kapinyną, esantį Ėgliškių kaime – pačia moderniausia technika jie ištyrė nekropolį, naudotą jau I tūkst. prieš Kristų iki 1263 metų. Dar kol kas nepaskelbti tyrimai atskleidė, kad šiame milžiniškame 20 hektarų kapinyne senovės lietuviai mirusiuosius laidojo keliais būdais: degintiniuose kapuose, laidojimo vietą puošdavo akmenų vainikais. Lietuviai mirusiuosius amžinybėn išlydėdavo su didžiausia pagarba ir prabanga, kokią galėdavo sau leisti: karių kapan kartu atguldavo ir žirgai, moterys į vėlių kalnelį iškeliaudavo su gintaro verpstėmis, prabangiausiais papuošalais. „Dar vasarą vokiečių mokslininkai, bendradarbiaujantys su Klaipėdos universiteto archeologais, pirmą kartą atvyko į Andulius tam, kad šį itin vertingą paminklą ištyrinėtų geoprospekcijos būdu. Paprasčiau kalbant, kapinynas modernia technika yra tarsi nuskanuojamas ir gauname nuotraukas, kuriose matome, kur yra degintiniai kapai, kur – akmenų vainikai. Nebereikia kasti ir daryti invazijos į kapus, kad išsiaiškintume, kur yra jų ribos. Pavyko ištirti dalį pietinio kapinyno ir dalį tarp dujotiekio bei šiaurinės kapinyno dalies. Iš viso apie 2 hektarus ploto“, - pasakojo tyrimuose dalyvavęs Kretingos muziejaus archeologas Donatas Butkus. Anot mokslininko, Andulių kapinynas respublikinės reikšmės archeologiniu paminklu paskelbtas 1972 metais. Tačiau besidomintiems archeologija šis nekropolis buvo žinomas jau XIX amžiuje. „Kadangi kapinynas žinomas nuo seno, yra atlikta daug tyrimų ir kasinėjimų. Šio bendro su vokiečiais projekto tikslas yra susisteminti visą turimą informaciją, ją susieti. Paskutinis prospekcijos tyrimas mums atskleidė dalykų, kurių dar nežinojome, – nuotraukose pamatėme, kad kapinyne yra akmenų vainikų. Tai turėtų padėti išsiaiškinti, koks santykis yra tarp kapinyno kapų ir čia gyvenusių kuršių. Reikia išsiaiškinti, kur susikerta skirtingų kultūrų kapai“, - kalbėjo projekto vadovė archeologė Audronė Bliujienė.
Pasak jos, labai sunku į visumą sujungti turimus duomenis: vokiečių atliktų tyrimų medžiaga buvo išvežta į Berlyną, Karaliaučiuje buvę duomenys dingo, o Berlyne buvę archeologiniai radiniai iškeliavo į Maskvą. „Mūsų tikslas yra paskelbti išsamius šio kapinyno tyrimus – darytus labai seniai ir pačius naujausius. Kapinynas turi daug paslapčių, kurias dar reikia išnarplioti. Jį tyrinėti pradėjau 2001 metais ir vieta man darosi vis įdomesnė ir įdomesnė“, - sakė A.Bliujienė. Archeologė apgailestavo, kad toks įspūdingas kapinynas labai nukentėjo nuo žmogaus veiklos – vien vedant dujotiekį buvo suniokoti 22 kapai. „Ši vieta mūsų protėviams buvo labai svarbi. Ilgalaikį ryšį su vieta nurodo net šalia kapinyno tekantis upelis. Senasis jo pavadinimas – Kapupis, dabar vadinamas Šaltupiu. Daugelį šimtmečių mūsų protėviai Andulius buvo pasirinkę kaip amžinojo poilsio vietą“, - teigė A.Bliujienė. Per tuos šimtmečius lietuvių laidojimo būdai keitėsi, kito ir papročiai, tačiau tradicija mirusįjį tarsi visuomet išlaikyti šalia savęs, jo nepaleisti visada išlikdavo. „Senovės kapinynuose, taip pat ir Anduliuose, galima atsekti visą laidojimo kultūros kaitą. Griautiniai kapai buvo tokie, kaip dabar – žmonės būdavo laidojami nesudeginti. Degintiniuose kapuose mirusieji buvo laidojami sudeginti. Akmens vainikai atsirado romėniškuoju laikotarpiu. Kapus protėviai apkraudavo tarsi akmenų tvoromis, kurios pamažu jungdavosi lyg į korį“, - pasakojo A.Bliujienė. Mirusiųjų deginimo paprotys į Lietuvą per Prūsiją atėjo apie tūkstantuosius metus prieš Kristų ir gyvavo apie 1 tūkst. metų. Vėliau deginimas su nedeginimu kaitaliojosi: vienos gentys mirusiuosius laidojo žemėje, kitos – degino. Sudegintus palaikus protėviai sudėdavo į molines urnas ir užkasdavo. Tokių degintinių kapų pėdsakų rasta ir Andulių kapinyne. Senovės kapinynus archeologai skirsto į plokštinius ir pilkapius, turėjusius iki 3 metrų aukščio kauburius. Pirmaisiais amžiais po Kristaus žmonės laidoti įvairiai. Iki VII amžiaus, romėniškuoju laikotarpiu, kapai būdavo apdedami akmenų vainikais. Pagonybės laikais mirusiuosius laidodavo tik saulei leidžiantis ar tekant: vyrus laidodavo galva į šiaurę, moteris – į pietus arba pietryčius. Dažniausiai į kapą artimieji sudėdavo svarbiausius daiktus, reikalingus žmogui, – kirvį, verpstę, peilį, drobės. Mūsų protėviai mirtį suvokė savotiškai: net tikėta, kad mirusįjį galima prikelti. Todėl velionį artimieji šildydavo prie židinio, valgydindavo, žadindavo šaltu vandeniu. Kai žmonės pradėjo tikėti mirusįjį turint sielą, ėmė jų bijoti. Todėl ir rengdavo šermenis – kepdavo duoną, kūrendavo laužus, puoselėdavo kapus, kad iškeliavęs į dausas mirusysis neįsižeistų ir nesupyktų.
|
|
