|
|
|
Vyro budeliams našlė neatleis
Žinia, kad rastas trejus metus ieškotas Rolanas Eitavičius, sujaudino 2008 metų sausį Kretingoje, Rotušės aikštėje, nužudyto Mariaus Žeimio našlę Dovilę Žeimienę. „Šito labai laukiau. Sunku buvo gyventi su mintimi, kad tie, kas atėmė mano vyro gyvybę, yra pabėgę nuo teisingumo ir džiaugiasi gyvenimu“,- sakė vyro gedinti 26 metų moteris, šiuo metu su dukterimi gyvenanti Škotijoje. D.Žeimienė sutiko pasikalbėti su „Pajūrio naujienomis“. Tai – pirmasis moters atviras pokalbis tema, kuria kalbėtis ji kasdienybėje vengia. D.Žeimienei skaudu pasakoti, kaip sugriuvo su Mariumi kurtas pasaulis: su būsimu vyru, kilusiu iš Kretingos rajono Dauginčių kaimo, ji susipažino būdama 18 metų. Klaipėdos rajono Pikteikių kaime užaugusi Dovilė sulaukusi dvidešimties ištekėjo už Mariaus Žeimio ir susilaukė dukters Emilijos, kuri šiandien eina jau septintus metus. Dabar Emilija tėvą prisimena tik iš nuotraukų – 2008 metų naktį iš sausio 12 į 13 dieną per konfliktą Kretingoje, Rotušės aikštėje 26 metų Marius Žeimys buvo mirtinai sužeistas peiliu. Nors šiuo nusikaltimu įtariami du vyrai buvo sulaikyti netrukus, tačiau byla liko neatskleista, nuo teisėsaugos pasislėpus trečiajam įtariamajam – R.Eitavičiui. D.Žeimienė teigė, kad ji tą įvykį atsimena taip, lyg jis būtų įvykęs vakar, tačiau, kol vyksta ikiteisminis tyrimas, moteris negali atskleisti bylos aplinkybių. - Kaip manote, kokia bus tolimesnė bylos eiga, kai sučiuptas Eitavičius? - Tikiuosi, viskas vyks sklandžiai. Nemanau, kad bus kažkokių kliūčių. - Ar Jūs pažinojote įtariamuosius, ar buvote juos anksčiau matę? - Tikrai ne. - Ar žinojote, kad Eitavičius patenka į Jūsų tolimą giminę? - Ne, nieko apie tai negirdėjau. - Ko norėtumėte paklausti įtariamųjų? - Manau, nieko. Jų atgailavimo taip pat nenorėčiau girdėti. - Neatleistumėte jiems? - Tikrai ne. Per vėlu šiandien teigti, kad tai, kas jau buvo, dar pasikeis! - Kaip, Jūsų nuomone, baigsis byla? - Labai norėčiau, kad juos visus tris nuteistų. - Ko gero, juos nuteistų skirtingomis bausmėmis, nes įprastai griežčiausios bausmės sulaukia tik tas, kurio smūgis buvo mirtinas. Minėjote, kad puikiai atsimenate tą įvykį – ar matėte, kuris iš trijų ištempė Marių iš automobilio, o kuris dūrė jam peiliu? - Kas nutiko tą naktį, negaliu komentuoti... O kad juos nuteis skirtingai, tai – faktas, bet labai norėčiau, kad visiems skirtų griežtas bausmes. Juk kiti du nestovėjo rankas į kišenes susikišę, jie taip pat ten ne ką mažiau švaistėsi. - Norėtumėte, kad nužudymu būtų kaltinami visi trys? Manote, kad jie visi vienodai kalti? - Būtų mano valia – jie visi trys mirties bausmę gautų! - Ar įtariamieji bandė su Jumis susisiekti, kad atsiprašytų ar pasikalbėtų? - Ne. Manęs jų atsiprašymai tikrai nedomina. - Ar nebijote susitikimo su jais? - Bijoti aš jų nebijau, bet bus labai nemalonu ir sunku juos matyti. - Dar sunkiau bus klausytis, jei jie bandys išsisukti... - Žinoma, visi nori išnešti savo kailį, tai ir jie bandys. - Ar domėjotės, kaip vyksta tyrimas? - Taip, apie visą tyrimo eigą viską labai gerai žinojau... Dažnai policijoje negalėjau lankytis, nes po nelaimės praėjus 7 mėnesiams išvykau iš Lietuvos ir labai retai iki šiol grįžtu namo. - Ar Jūsų išvažiavimas iš Lietuvos yra susijęs su tuo įvykiu? - Taip. Man buvo labai sunku likti Lietuvoje. Greitai bus treji metai, kai aš su dukryte - Škotijoje, ir čia mums lengviau. Dirbu jūros gėrybių fabrike ir labai džiaugiuosi turėdama šį darbą. Lietuvoje nelabai įsivaizduoju savo ir dukters ateities. - Ar Jūsų dukra jau „prisijaukino“ Škotiją? - Taip, ji greitai pritapo ir yra čia laiminga, o apie Lietuvą šneka tik kaip apie grįžimą atostogų. Dukra lanko pirmąją klasę, jai labai gerai sekasi mokslai – anglų kalba jai tarsi lietuvių. - Į ką panaši Emilija? - Į tėtį. - Ar dukrytė į Marių panaši ir charakteriu? - Labai netgi. - Ar ji klausinėja apie tėvą? Kaip jai, dar vaikui, paaiškinate, kas atsitiko? - Vaikas jį atsimena kasdien. Nenoriu, kad Emilija pamirštų tėtį, todėl visada, kai tik paprašo, apie jį papasakoju, kartu pažiūrime nuotraukas. O paaiškinti, kas atsitiko, iš tiesų yra labai sudėtinga. Na, kol ji dar maža, stengiuosi nepasakoti visų detalių. - Kaip tas įvykis pakeitė Jūsų gyvenimą? - Pasikeitė viskas... Sunkiausia buvo viską mesti Lietuvoje ir nuo nulio pradėti gyvenimą svetimoje šalyje, sunku buvo suvokti, kad per vieną naktį sugriuvo gyvenimas. - Kas labiausiai padėjo išgyventi tą sunkų laiką? - Iš pradžių buvo be galo sunku, maniau, kad neturėsiu jėgų eiti pirmyn, bet stengiausi dėl dukrytės. Ji kasdien man - kaip gyvenimo šviesa, dėl jos šypsodavausi pro ašaras, bet galvos nenuleidau. Taip pat esu dėkinga šeimai bei draugams, kurie neleido palūžti. - Mariaus nužudymas prieš trejus metus sukrėtė visuomenę, ši byla sulaukė didelės žmonių reakcijos ir pasipiktinimo. Jums turbūt teko visko išgirsti. Ką norėtumėte žmonėms pasakyti? - Taip, komentarų girdėjau visokių, ir dauguma nuomonių nuvylė. Žmonės kartais šneka nežinodami ir nepagalvodami. Tiesa niekada nebus atnešta ant padėkliuko, o kad ją sužinotum, mano manymu, reikia visa tai išgyventi. - Ar Jums pačiai dabar lengva pasitikėti žmonėmis? - Tikrai ne. Nors čia, Škotijoje, esu labai rami. - O Lietuvoje saugi nesijautėte? - Žinoma, ne. Lietuvoje pavojus gresia net miegant lovoje... - Pastebiu, kad atsakydama gana atsargiai parenkate žodžius. Visada buvote santūri ar tokią Jus padarė ta tragedija? - Visada gerai pagalvoju, ką šneku. Manau, kad kažkiek pasikeičiau ir po nelaimės. - Dažnai žmonės po nelaimės svarsto, kodėl ji juos ištiko, ieško gyvenimiškos išminties. Ar Jūs radote atsakymą, kodėl Jūsų gyvenimą paženklino tokia tragedija? - Dažnai užduodu sau klausimą „kodėl?“, bet iš tiesų atsakymo nesu suradusi... Nemanau, kad kažkada ir rasiu. Tiesiog netikiu, kad yra priežastis, kuri tai pateisintų. - Kokį Marių Jūs atsimenate? - Jis buvo Angelas mano gyvenime, nemanau, kad tokį žmogų kada nors besutiksiu. Pirmąkart gyvenime buvau sutikusi tokį žmogų, kurio širdyje būtų buvę šitiek gėrio. Marių mylėjo visi, jis niekada nejautė neapykantos žmogui, visada viską sugebėdavo atleisti. - Kokių akimirkų su juo labiausiai pasiilgstate? Kada jo labiausiai trūksta? - Jo man trūksta kasdien... Sunku net kalbėti apie tai. - Jums tenka didelė atsakomybė dukrai atstoti ir motiną, ir tėvą. Kaip spėjate? - Būna nelengva, bet aš stipri ir kantri, džiaugiuosi, kad mano mergaitė yra supratinga ir savarankiška. Mano gyvenimo grafikas kasdien įtemptas, bet spėju viską. - Ar dar planuojate ateitį? Turbūt su Mariumi kūrėte vienokius ateities planus, o gyvenimas susiklostė visai kitaip. O gal yra tokių judviejų svajonių, tikslų, kuriuos, nors ir likote viena, vis tiek bandote įgyvendinti? - Žinoma, planuoju – turiu dukrytę ir manau, kad dėl jos buvusios svajonės išsipildys.
|
|
