|
|
|
Į rūmus sugrąžinta istorinė koplyčia
Į istorinę vietą buvo sugrąžinta šv.Antano rūmų koplyčia. Ją šią savaitę pašventino ir pirmąsias šv.Mišias kartu su broliais pranciškonais aukojo Telšių vyskupas Jonas Boruta. Ši Pranciškonų gimnazijai priklausanti koplyčia – viena iš nedaugelio šalies mokyklose esančių koplyčių. Maldos vieta įkurta tose pačiose patalpose, kuriose prieš beveik aštuonis dešimtmečius meldėsi šv.Antano rūmuose gyvenę iš Amerikos grįžę lietuviai. Pirmoji šv.Antano rūmų koplyčia buvo įkurta tais pačiais metais, kai buvo pastatytas pastatas. Šv.Antano rūmus 1934 metais įkūrė broliai pranciškonai, norėdami atsidėkoti gimnazijos statybas itin dosniai finansavusiems Amerikos lietuviams. Moderniai įrengti rūmai buvo pavadinti prieglaudos namais, kuriuose apsigyventi galėjo senyvo amžiaus sulaukę ir į Lietuvą grįžę išeiviai. Už tam tikrą mokestį tėvynėn sugrįžę žmonės šv.Antano rūmuose gaudavo kambarį, visišką išlaikymą iki gyvenimo pabaigos ir kapo vietą parapijos kapinėse. Be rūmuose veikusio kino teatro, „Pranciškonų spaudos“ administracijos, spaustuvės, knygrišyklos, šv.Antano namelyje buvo įkurta ir šv.Antano koplyčia. Antrajam pasauliniam karui – rūmuose įsikūrus NKVD kalėjimui, vėliau pradėjus veikti sovietinei savivaldybei, koplyčia buvo užmiršta keliems dešimtmečiams. Tačiau tikinčiuosius į istorinę maldos vietą vėl pakvietė vyskupas J.Boruta – laimindamas koplyčios vietą jis gimnazijos bendruomenei palinkėjo čia ieškoti ramybės šaltinio ir neštis jį kartu su savimi.
„Labai tikiuosi, kad šioje koplyčioje jums bus labai išsamiai paaiškinta šv. Mišių, tikėjimo prasmė. Linkiu, kad čia rastumėte ramybę. Norėtųsi, kad jei užsuksite į koplyčią dėl savo problemų, spręstumėte jas kartu su Jėzumi. Tegu jis būna stiprybės šaltinis, kol mokotės čia“, - iškilmingose šv. Mišiose kalbėjo J.Boruta. Į koplyčios iškilmes susirinkusiems gimnazistams bei mokytojams jis paaiškino simbolinius altoriaus šventinimo ritualus. „Altorių šlakstome šventintu vandeniu, norėdami jį apvalyti, kaip apvalomas žmogus per krikštą. Šventindami altorių visada jį smilkome. Su smilkalų dūmais aukštyn kyla mūsų širdžių maldos. Galų gale ant šv.Mišioms parengto altoriaus uždegamos žvakės – Kristaus šviesos simbolis“, - kalbėjo J.Boruta. Pranciškonų gimnazijos direktorius Leonas Šidlauskas sakė, kad gimnazijos bendruomenė suvokia dvasinio ugdymo svarbą, todėl koplyčios atkūrimas gimnazijai – itin svarbus įvykis. „Bent kartą per pusmetį kiekviena gimnazijos klasė koplyčioje dalyvaus šv. Mišiose. Be to, šiose patalpose rengsime pokalbius aktualiomis temomis, čia galės vykti klasės valandėlės, įvairios diskusijos“, - teigė L.Šidlauskas. Pranciškonų gimnazijos kapelionas brolis Paulius pasakojo, kad koplyčia iš tiesų buvo atkurta istorinėje šv.Antano rūmų vietoje. Tiesa, iš senosios koplyčios menkai kas bebuvo likę – ją įrengti teko iš naujo: kuklią koplyčios patalpą, kuri yra atgręžta į lurdo pusę, puošia medinis senovinis kryžius, medžio suolai ir altorius. „Nežinome, iš kur yra atkeliavęs koplyčioje pakabintas kryžius - turėjome jį nuo seno. Altoriaus eskizą kūrėme patys, atsižvelgdami į kanonus. Aukojimo stalą gimnazijai pagamino meistras Tomas Pocius iš Darbėnų“, - pasakojo brolis Paulius. Pasak jo, medžio interjeras koplyčiai buvo pasirinktas atsižvelgiant ne tik į finansinę pusę, bet ir dėl medžio skleidžiamos šilumos. „Idealiausia, jei altorius būtų iš akmens. Tačiau tokioje mažoje patalpoje medinis tinka labiau: medis - ir praktiška, ir estetiška, nes spinduliuoja šilumą ir jaukumą“, - kalbėjo brolis Paulius. Jis papasakojo, kad nuo tada, kai šv.Antano rūmų patalpos buvo pritaikytos gimnazijai, šv.Mišioms buvo naudojamas skolintas altorius, tačiau po trejų metų, gavus finansavimą, mokyklos bendruomenė pagaliau turi nuosavą koplyčią.
|
|
