Kūrybos šaltinis – kasdienės situacijos

„Yra darbų, kurie eina lyg poezija – lengvai, be kančių. Tokie – patys geriausi, labiausiai pavykę. Tačiau kartais juk ir nesiseka – bet pradėto dirbinio niekada nenumetu į šalį, nes nėra kada daryti klaidų“, - sako iš Salantų kilęs ir šiuo metu Palangoje kuriantis 40-metis medžio drožėjas Giedrius Venckus.

Iš Salantų kilęs Giedrius Venckus rengiasi Palangos „Stintų šventei“ ir Užgavėnėms – jo dirbtuvėse jau gimsta originalios kaukės.

Jo labiausiai pasisekusiais darbais visą vasarį galima pasigrožėti Kretingos muziejuje – čia surengta pirmoji G.Venckaus personalinė paroda Kretingos rajone. Ekspozicijoje – apie trys dešimtys nuotaikingų darbų, kurie savo išraiškomis, užslėpta mintimi prajuokinti gali net ir niūriausią dieną.

„Kiekvienas, pamatęs mano darbus, tikrai supras, kas pavaizduota, ką norėjau pasakyti. Mano drožiniai kalba savo kalba, kuri yra labai aiški. Juk kuriu ne sau, kuriu žmonėms. Mano manymu, kurti reikia suprantamai – jei žmogus nesuprato kūrinio minties, vadinasi – darbas pro šalį“, - įsitikinęs G.Venckus. Todėl pagrindinis G.Venckaus kūrybos principas – kuriamų personažų tarpusavio ryšys. Pasak kūrėjo, jei herojai neturi tarpusavio ryšio, yra apmirę, jie niekada nieko nesudomins. Tačiau jei darbe atskleistas konfliktas ar tikroviška gyvenimiška situacija – darbas nusisekęs, pro jį niekas abejingai nepraeis.

Medžio meistro darbams pavadinimų nereikia – kūriniai išreikšti taip, kad kalba patys už save.

„Į savo kūrinius įdedu visą širdį, o kryptį kūrybai duoda pats gyvenimas – eidamas gatve matau situacijas, vaizdus, kuriuos atkuriu drožinėdamas medį. Matyt, tas žvilgsnis jau kitoks, atidesnis – užfiksavęs motyvą, skubu dirbti, kol mintis nepabėgo“, - apie kūrybinį procesą pasakojo G.Venckus.

Jo darbuose dažni animalistiniai motyvai – gyvūnai atspindi aktualijas, šiandieninę realybę. Savo kūrybinėse dirbtuvėse G.Venckus ypač mėgsta atgaivinti Palangos kurorte matytus vaizdus: parodos lankytojai gali apžiūrėti, kaip atrodo tipiška kambarių nuomą siūlanti bobulė, riešutus turistams pardavinėjanti močiutė ar pasimatymo belaukianti moteriškė.

Kad ir ką bevaizduotų, G.Venckus siekia, kad jo darbas žmogui sukeltų šypseną, nebūtų nuobodus.

„Galėčiau, kaip įprasta tautodailininkams, drožinėti šventuosius, Rūpintojėlius. Tačiau šio žanro meistrų – labai daug, norėjosi kažko kito. Be to, šventiesiems dar neatėjo laikas – gal jų eilė bus, kai pasensiu. O dabar geriau vaizduoti tai, kas aktualu, kas kasdieniška, tačiau atkreipia dėmesį“, - kalbėjo G.Venckus.

Savo kūrybinį stilių jis rinkosi ne taip lengvai. Kūrėjas pasakojo, kad sugadino ne vieną darbą, išklausė ne vieną patarimą, kol atrado pats save. „Prisimenu pačią pradžią – atsargiai jaukinausi medį, drožinėjau, bet niekas nepavyko. Supykau: kad kitiems puikiai sekasi išdrožinėti formas, veidus, o man nesiseka. Bet medis pamažu pasidavė. Polinkį į drožybą paveldėjau iš savo tėvo – jis mėgdavo drožinėti grįžęs iš darbo. Todėl patarimų man negailėjo. O aš atvirkščiai – nenorėjau klausyti, viską troškau daryti savaip“, - prisiminė G.Venckus.

Savo tikslą kūrėjas pasiekė: jo darbai – išskirtiniai, originalūs, savito braižo. Prieš kiek laiko G.Venckus nusprendė savo kūrinius pagyvinti dažais, nepalikti vien grynos liepos medienos spalvos. Tačiau humoristiniai jo personažai nerėkia ryškiomis spalvomis, atvirkščiai, patraukia natūralumu. „Kai nusiperki dažus, jie būna grynų, išreikštų spalvų. Aš jas mėgstu maišyti – kad taptų neryškios, žemiškos. Maišydamas dažus tarsi įdedu energijos, suteikiu gyvybės savo darbui“, - pasakojo G.Venckus.

Jis prisipažino, kad niekuomet nedrožinėja tik vieno darbo: dirbtuvėse vienu metu rikiuojasi bent penki – taip greitai idėja vejasi idėją, mintis keičia mintį.

„Niekada nelaukiu įkvėpimo, galvoju, kad tokio net negali būti. Tiesiog reikia nuosekliai dirbti, matyti pasaulį, galvoti apie kūrybą. Juk kūrybinis procesas vyksta nuolat – ir kai miegi, ir kai geri arbatą“, - įsitikinęs G.Venckus.

• Rašyti komentarą (2)