Nuo archeologinio atradimo skyrė tik dvidešimt centimetrų

Archeologas Donatas Butkus šiuo metu tiria Kretingos dvaro kieme atkastą senovinį rūsį. Jame buvo įrengtos sanitarinės duobės, kurių turinys dabar mokslininkui suteiks daug žinių apie dvaro gyvenimą.

Kretingos miesto dvaras atskleidė dar vieną paslaptį: atsitiktinai Tiškevičių dvaro kieme į tvenkinio pusę atkasti XVII amžiaus rūsiai mokslininkams leis išsiaiškinti, ką valgė to meto dvariškiai, kokia buvo jų buitis. Tik aštuoniasdešimties centimetrų gylyje esančios senovinės patalpos po tyrimų bus užkonservuotos ir vėl užpiltos žemėmis.

Jei ne šiluminė trasa, svarbus archeologinis radinys po žemėmis būtų slėpęsis dar nežinia kiek laiko: mat prieš keliolika metų vedant ryšių trasas kultūrinis sluoksnis nebuvo atkastas, nors iki itin informatyvaus ir svarbaus archeologinio radinio skyrė tik dvidešimt centimetrų žemės sluoksnis.

„Rūsys yra 75-80 centimetrų gylyje. Todėl vedant ryšio trasas, jis ir negalėjo būti aptiktas – mat kabeliai ėjo 60-ies centimetrų gylyje. Kartais nuo didelių atradimų skiria labai maži atstumai. Pirminių tyrimų duomenimis, rūsys yra XVI amžiaus pabaigos - XVII amžiaus pradžios. Tai reiškia, kad dvaras yra to paties laiko su miestu. Apie radinio laikotarpį sprendžiame iš radimvietėje aptiktų sidabrinių pinigų: numizmatas Mikas Balčius nustatė, kad rastos monetos yra Prūsijos kunigaikščio Alberto denaras ir Žygimanto Augusto pinigai. Šie buvo kaldinami 1540-aisiais“, - pasakojo Kretingos muziejaus archeologas Donatas Butkus.

Pasak jo, rūsio paskirtis yra aiški: jame buvo įrengtos sanitarinės dvaro duobės, nutekėjimo anga.

„Buitinė šio radinio paskirtis leis nustatyti, koks buvo dvaro gyventojų maisto racionas, kokią dalį sudarė mėsos, žuvies produktai. Buvusiose sanitarinėse duobėse radome daug gyvulių ar net žvėrių kaulų, ašakų, žvynų. Rūsio patalpa leis spręsti ne tik apie maistą, bet ir buities atributus: sanitarinė duobė būdavo skirta ne tik maisto atliekoms ar fekalijoms. Į jas sumesdavo ir indų duženas, kitas šiukšles. Radome keramikos pavyzdžių, puodelių duženų, trikojės keptuvės dalį“, - kalbėjo D.Butkus.

Rūsys kažkada jungėsi su dvaro pastatu: užmūryto rūsio arka atsiremia į dvaro pamatus.

Į rūsį vedė siauri laiptai, o rūsio arkos jungėsi su dvaro pastatu. Atkasus šias senovines patalpas paaiškėjo, kad po dabartiniu dvaro kiemu plytėjusios patalpos aklinai atsiremia į dvaro sieną: kažkada dvarą ir rūsį jungusi patalpa buvusi užmūryta.

„Tik atkasus rūsį, vienas smalsuolis bandė įlįsti į angą, tačiau nuo pelėsinės terpės ėmė dusti – padėjau išlįsti, nes anga yra labai siaura. Archeologinio kasinėjimo vietoje taip pat matyti kita ertmė į tvenkinio pusę. Tai - sanitarinės duobės dalis, kuria atliekos nutekėdavo į tvenkinį. Nutekėjimo anga ir sanitarinės duobės buvo vienas kapitalinis statinys, kurį galime vadinti to meto civilizacijos, kultūros požymiu“, - sakė D.Butkus. Pasak jo, kiekvienas, net ir mažiausias archeologinis radinys istorijos mozaiką sudėlioja į visumą.

„Kai kasinėjome dvaro fontano vietą, radome metalinį žvejybos kabliuką. Dabar atkastoje sanitarinėje duobėje randame ašakų – galėsime nustatyti, kokias žuvis gaudė ir mėgo valgyti dvaro gyventojai. Fontano vietoje radome muškietos kulką. Iš šiandien rūsyje atrastų kaulų išsiaiškinsime, kokius žvėris medžiojo ir ant stalo tiekė dvariškiai. Todėl, be jokios abejonės, šio rūsio atradimas yra labai svarbus įvykis, padėsiantis dar išsamiau papildyti dvaro istoriją“, - sakė D.Butkus.

XVI amžiuje Kretingos dvaras kartu su Gargždų, Gintališkių, Palangos ir Platelių dvarais sudarė Platelių valdą. Ji priklausė Žemaičių seniūnams Kęsgailoms. 1532 metais Kretinga kartu su Platelių valda atiteko didžiajam Lietuvos kunigaikščiui Žygimantui Senajam. Kretinga tapo valstybine valda. Gyvenimo pabaigoje smarkiai pablogėjus Žygimanto Senojo sveikatai, kraštą faktiškai valdė jo sūnus Žygimantas Augustas – būtent jo valdymo laikotarpio monetų ir buvo rasta atkastame rūsyje.

• Rašyti komentarą (4)