Lietuvoje smurtą patiria kas trečia moteris

Vakar Kretingos muziejaus Baltoji salė vos talpino Vakarų Lietuvos regiono policijos pareigūnus, socialinius darbuotojus, seniūnijų bei visuomeninių organizacijų atstovus, kuriuos Kretingos moterų informacijos bei mokymo centras (MIMC) pakvietė į konferenciją „Stabdykime smurto ratą“.

Konferencijoje pranešimus skaitė ir darbo patirtimi pasidalijo Kretingos bei kaimyninių Klaipėdos ir Gargždų socialinių paslaugų centrų darbuotojai. Tačiau didžiausio dėmesio sulaukė LR Seimo narės, profesorės Marijos Aušrinės Pavilionienės pranešimas apie tai, kas daroma Lietuvoje, mažinant smurtą prieš moteris.

Viešnia tvirtino, jog smurtas šeimose yra ne atskirų žmonių, bet visos visuomenės problema: statistika rodo, kad kas trečia moteris patiria fizinį, psichologinį, seksualinį ar ekonominį smurtą. Tačiau, ji įsitikinusi, jog kol kas Lietuvoje su smurtu šeimoje kovoja tik pavienės moterys, organizacijos bei socialiniai centrai. Ir nors naujoji Lietuvos Vyriausybė patvirtino smurto stabdymo strategiją, profesorė abejoja, ar ji, trūkstant lėšų, bus įgyvendinta.

Konferencijos, kurios viena pagrindinių pranešėjų buvo profesorė Aušrinė Marija Pavilionienė, simbolis – trys rožės, viena iš jų – nulaužta. Tai vertė atkreipti visuomenės dėmesį, jog kas trečia moteris Lietuvoje kenčia smurtą.

Lietuva, jos žodžiais, nuo 2004 m. būdama ES nare, nevykdo lygių teisių direktyvos. Ir nors sukurtas Lygių galimybių įstatymas, tačiau dėmesys kreipiamas tik į skirtingos lyties asmens priekabiavimą darbe. Nėra konkrečios įstatyminės sampratos apie smurtą šeimoje ir atsakomybės. Nėra mechanizmo dėl materialinio kompensavimo už patirtą smurtą ir psichologinės pagalbos tiek aukai, tiek smurtautojui.

Moksliniais tyrimais įrodyta, kad smurtas šeimoje iš esmės yra vyrų problema. Visuomenės istorija vieną lytį iškėlė, o kitą – sumenkino. „Vyrai pasivadino stipriąja lytimi, nors be moterų jie – kaip be rankų. Todėl buvo lyg ir privalu, kad šeimoje jiems paklustų moteris, vaikai, seneliai. Taip atsirado nelygybė ir smurtas šeimoje“, - kalbėjo profesorė.

Jos manymu, vyro ir moters smurtas nėra lygiavertis: moters smurtas dažniausiai – spontaniškas ir yra tarsi atsakas į vyro agresiją. Smurtas šeimoje sugrįžta bumerangu: kenčia ne tik moterys, bet ir jų vaikai, kurie, stebėdami smurtą, irgi kankinasi, bet kartu mokosi ir tokio pat agresyvaus elgesio.

Ką gi Lietuvoje reikėtų daryti, kad pasikeistų požiūris į smurtą? A.M.Pavilionienė, remdamasi kitų ES šalių patirtimi, skatina vaikų ir jaunimo švietimą apie smurtą: kas tai yra ir kaip jį atpažinti. Lytinis, fizinis, psichologinis ar emocinis smurtas retai pasireiškia pavieniui, dažniausiai smurtas būna kompleksinis.

Turėtų būti kokybiškas smurto privačioje erdvėje įstatymas: dabar gi kaltinimas vyksta privačia tvarka – policijai turi pranešti pati auka, o turėtų būti – visuomenine, kada apie smurtą galėtų pranešti ir kaimynas arba kiti asmenys. Smurtautojai turėtų būti griežtai baudžiami.

Reiktų keisti ir aukos savimonę: smurtą būtina įvardinti ir prieš jį kovoti viešumu, nesidangstant kaukėmis. Antraip, prognozavo A.M.Pavilionienė, Lietuva susitaikys su smurtu ir šeimos santykiai vis degraduos.

Anot pranešėjos, yra ir kitokių smurto rūšių, tarkim, smurtas prieš moteris – migrantes, kurios atiteka į vyro šalį ir yra jų vergės. Yra netgi klimato vergių: apsirengusios čadromis ir be vyrų palydos, jos negali pabėgti netgi per žemės drebėjimus ar cunamius.

Konferencija „Stabdykime smurto ratą“ – tai tęstinio, jau šeštus metus Kretingos MIMC vykdomo, projekto apibendrinimas. „Projekto tikslas – šviesti visuomenę, todėl per kovą – balandį surengėme 8 susitikimus kaimo vietovėse ir 3 mieste. Lietuvos Vyriausybei patvirtinus smurto prieš moteris strategiją, jau antrus metus projektui vykdyti skiriamos ir lėšos – šiemet buvo skirta 9 tūkst. Lt“, - projekto svarbą apibendrino jo administratorė Snieguolė Benikienė.

• Rašyti komentarą (14)