Nuo Karolštato iždinės iki brolių Vailokaičių bendrovės Ūkio banko

Rusijos imperijos muitinės pastatas. Fot. Paulina Mongirdaitė, apie 1912 m.

Rotušės aikštės vakariniame pakraštyje, kampe su Birutės gatve, priešais nebeveikiantį „Gintaro“ restoraną, nuo XVII a. iki 1941 m. gaisro stovėjo vienas pirmųjų Kretingos mūrinių namų. Ilgą laiką čia veikė iždinė, muitinė, o tarpukariu įsikūrė brolių Vailokaičių bendrovės Ūkio banko skyrius, Kretingos apskrities viršininko administracija ir jai pavaldžios įstaigos.

Šio pastato atsiradimas susijęs su XV–XVI a. Kretingos krašte vykusiais istoriniais įvykiais, kuriuos inspiravo tarp Vokiečių ordino ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės 1422 m. pasirašyta Melno taikos sutartis. Nustačius sieną tarp šių valstybių, Lietuvai atitekusiose istorinėse Kretingos pilies žemėse prie Akmenos upės susiformavo Kretingos kaimas, o toliau nuo sienos buvo pastatytas Kretingos dvaras. Jo valdytojai ne tik administravo dvarui priklausančius kaimus, bet ir kontroliavo valstybinę sieną.

Teokratinę Vokiečių ordino valstybę 1525 m. pertvarkius į pasaulietinę Prūsijos kunigaikštystę, suaktyvėjo prekybiniai ryšiai tarp jos ir Žemaitijos seniūnijos prekybos centrų. Užsienio prekybai kontroliuoti, valstybės renkamam muito mokesčiui už importuojamas, tranzitu vežamas ir eksportuojamas prekes rinkti buvo pradėta formuoti muitinės sistema. Muitinė buvusi įsteigta ir strategiškai patogioje vietoje pasienyje su Prūsijos karalyste atsidūrusioje Kretingoje, kurią kirto vienas svarbesnių prekybos traktų, jungusių šiaurės vakarinę Žemaičių seniūnijos dalį ir Livonijos ordiną su Klaipėdos uostu. Iš pradžių muitinės ir sienos apsaugos funkcijas vykdė Kretingos dvaras, šalia kurio per Akmenos upę ėjusi brasta, per kurią kėlėsi nuo Kartenos ir Salantų Klaipėdos link keliaujančios pirklių gurguolės.

Buvusi muitinė (kairėje), turgavietė ir Liepojos (anksčiau – Bažnyčios, Vienuolyno) gatvė kaizerinės Vokietijos okupacijos metais, apie 1915 m.

Kuriantis 1609 m. Karolštato (Kretingos) miestui, Turgaus (dab. Rotušės) aikštės ir Birutės (tuomet – Vokiečių) gatvės kampe, nuo kurio prasidėjo į Klaipėdą vedantis prekybos traktas, buvo pastatyta iždinė. Joje per Kretingą (Karolštatą) vykstantys pirkliai mokėjo muito mokesčius už gabenamas prekes, o miesto piliečiai – mokesčius miesto, dvaro ir valstybės (didžiojo kunigaikščio) iždui. Tiesa, prekybos verslu užsiimantys Kretingos miesto piliečiai 30-čiai metų buvo atleisti nuo muito mokesčio valstybei, bet nuo 1639 m. privalėjo, kaip ir tranzitu vykstantys pirkliai, jį taip pat mokėti.

Iždinė buvusi mūrinė, pastatyta iš dvaro lėšų. Jos statybai turėjo būti naudojamos vietinės žaliavos: akmuo, molis, kalkės, mediena. Bernardinų (pranciškonų observantų) vienuolyno ir bažnyčios statyba liudija, kad plytos ir čerpės Kretingoje XVII a. pr. dar nebuvo gaminamos, o vežamos iš Kauno ir net iš Nesvyžiaus. Todėl, reikia manyti, kad iždinės statybai naudotos taip pat atvežtinės plytos.

Pirmosios rašytinės žinios apie pastatą yra labai skurdžios. Lydos apskrities matininko Pranciškaus Jodkos 1771 m. sudarytas Vilniaus vyskupo, kunigaikščio Ignoto Jokūbo Masalskio paveldėtos Kretingos grafystės inventorius liudija, kad pastatas buvo mūrinis, stačiakampio plano, dviejų aukštų, su tambūru. Iš tambūro apačioje buvo patenkama į patalpą, besijungiančią su kamara, virtuve ir rūsiu. Į antrąjį aukštą vedė tambūre įrengti laiptai, kuriais galima buvo užlipti į viršuje esančius vieną didelį ir tris mažesnius kambarius.

Iš pastato aprašymo neaišku, kokio jis buvo mūro – plytų ar akmenų, taip pat ar buvo išorėje tinkuotas. Miesto planas liudija, kad iždinė stovėjo posesijos kampe, pastatyta lygiagrečiai Vokiečių (Birutės) gatvei, trumpuoju fasadu atsukta į aikštę. Jai priklausanti posesija palei Vokiečių (Birutės) gatvę leidosi iki pat dabartinės Akmenės gatvės.

Karolštatą (Kretingą) periodiškai siaubiant gaisrams, kentėdavo ne tik mediniai, bet ir mūriniai namai, nes ugnis surydavo medines pastatų dalis – perdangas, lubas, langus, duris, stogo konstrukcijas, palikdama tik plikas aprūkusias mūrines sienas. Ypač stiprūs vienas po kito praūžę gaisrai miestą suniokojo 1788 m. balandžio 6 d., gegužės 4 d. ir birželio 12 d., po kurių beliko rotušė, svečių namai, prieglauda ir 22 mediniai namai labiausiai nuo centro nutolusiuose miesto pakraščiuose.

Kaizerinės Vokietijos kareiviai prie miesto kalėjimo, įrengto muitinės pastate, apie 1915 m.

Atstatant miestą, iš dvaro lėšų tarp 1788 m. ir 1795 m. naujai buvo perstatytas ir iždinės pastatas. Išlikusios XIX a. pab.–XX a. pirmosios pusės nuotraukos liudija, kad jis buvo taip pat mūrinis, dviejų aukštų, stačiakampio plano, tačiau pastatytas ne išilgai, o skersai posesijos: į aikštę atsuktas ilguoju fasadu, o į Birutės gatvę ir šiaurės pusėje buvusią kaimyninę posesiją – galais. Sienų mūrui naudoti stambūs, dvaro ir miesto laukuose surinkti akmenys. Pastato kampams, karnizams, durų ir langų angų apvadams bei palėpės galinėms sienoms mūryti naudotos dvaro plytinėje degtos raudonos plytos, kurių mūras buvęs tinkuotas ir baltintas dvare degtomis kalkėmis. Stogas buvęs dvišlaitis, gegninės konstrukcijos, dengtas olandiško tipo čerpėmis. Pastato pagrindinio fasado sienoje dviem aukštais simetriškai buvo įrengta šešiolika stačiakampių angų, kuriose antrajame aukšte buvo įstatyti aštuoni langai, o pirmajame aukšte – septyni langai ir vienerios pagrindinio įėjimo į pastatą durys, buvusios dešiniajame fasado krašte. Po namu buvo nemažas rūsys akmenų mūro sienomis, o kieme stovėjo sandėliai.

Apie pastato paskirtį po 1795 m. įvykusio Kretingos prijungimo prie Rusijos imperijos duomenų neturime. Manoma, kad iki XIX a. 5-ojo dešimtmečio jame apsistodavo ir savo prekes sandėliuodavo į Prūsiją ar iš jos vykstantys pirkliai. 1842 m. pastatą iš dvaro savininko Nikolajaus Zubovo išsinuomojo Rusijos imperijos Vidaus reikalų ministerijos Muitinės žinyba, įrengusi jame Kretingos muitinę ir pakhauzą – prekių sandėlį. Pagal rusišką muitinės įstaigos pavadinimą „tamožnja“, kretingiškiai XIX a. antroje pusėje ėmė pastatą vadinti Tamužine.

Rusijos imperijos Kretingos muitinės valdytoju 1846 m. dirbo iš Livonijos vokiečių baronų kilęs karininkas Karlas fon Šmitas (1795–1876). Prancūzijoje kilusiai revoliucijai išjudinus Europos šalių tautas kovai prieš absoliutizmą ir feodalizmą, 1848 m. rudenį Karlas fon Šmitas carinės valdžios pareigūnų buvo apkaltintas pasienio punkto panaudojimu uždraustos užsienio literatūros platinimui, pašalintas iš tarnybos, nuteistas ir įkalintas. Išėjęs į laisvę, gyveno Lietuvoje, palikdamas ryškų pėdsaką krašto kultūros istorijoje. Jis surinko archeologinių senienų kolekciją, o 1863 m. parengė 92 puslapių vokiečių kalba rašytą rankraštinį albumą „Necrolithuanica“. Jame nupiešė Vilniaus senienų muziejaus archeologinius radinius ir pavaizdavo mitologemas. Šis svarbus Lietuvos archeologijos, istorijos ir kultūros pažinimo šaltinis šiandien saugomas Švedijos karališkosios akademijos archyve, o išlikusi kolekcijos dalis – Stokholmo valstybiniame istorijos muziejuje.

Karlą fon Šmitą suėmus, muitinės valdytoju 1848 m. buvo paskirtas Aleksandras Gumilevskis, o nuo 1877 m. jai vadovavo Platonas Berezinskis. Apie 1875–1881 m. muitinėje tarnavo bajoras Vladislovas Kiprijonas Nagevičius (1848–1881), Kretingoje susipažinęs su iš valstiečių luomo kilusia miestelėne Marija Magdalena Eitavičiūte. Jųdviejų šeimoje 1880 m. birželio 14 d. gimė būsimas visuomenės ir valstybės veikėjas, Vytauto Didžiojo karo muziejaus įkūrėjas ir vadovas, gydytojas, archeologas, Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris, Karo sanitarijos tarnybos viršininkas, brigados generolas Vladislovas Antanas Nagevičius-Nagius.

Ūkio banko Kretingos skyriaus steigėjas ir vedėjas Petras Končius darbo kabinete. Fot. Ignas Končius, 1923 m.

Kretingos muitinė pirmoji tapo svarbaus mūsų krašto energetikos istorijos įvykio – pirmosios Lietuvos vandens ir šiluminės elektrinės statybos liudininke. Ruošiantis šios elektrinės statybai, per Kretingos muitinę Hamburgo inžinierius J. L. Huberis 1883 m. balandžio 28 d. įvežė iš Vokietijos į grafų Juozapo ir Sofijos Tiškevičių dvarą pirmąjį šiame krašte elektros generatorių, už kurį sumokėjo 5,83 rublio dydžio muito mokestį. Prasidėjus elektrinės statybos darbams, 1883 m. liepos 29 d. ir rugpjūčio 24 d. per muitinę iš Klaipėdos E. Onglėjaus metalo liejimo ir mašinų gamybos įmonės bei kitų uostamiesčio pramonės įmonių atkeliavo 286 pūdus svėręs krovinys, kurį sudarė vandens turbina, įvairūs mechaniniai įrenginiai, dalys ir detalės.

Kretingos ir Gargždų muitinėms teko svarbiausias vaidmuo prekyboje tarp Vakarų Žemaitijos ir Prūsijos karalystės (Vokietijos imperijos). Per abi šias muitines 1887 m. buvo išvežta daugiau kaip 113 tūkst. pūdų linų sėmenų ir 130 tūkst. pūdų pluošto, 1888 m. – 8,5 tūkst. pūdų linų sėmenų, 118 tūkst. pūdų linų pluošto, 14 tūkst. pūdų rugių ir 8 tūkst. pūdų kviečių. Pirkliai taip pat išveždavo daugybę Žemaičių krašte užaugintų žąsų, kurias ypač mėgo Prūsijos karalystės miestiečiai ir miestelėnai. Dar labiau prekybos srautai per Kretingos muitinę pagyvėjo XIX a. pab., vokiečiams 1892 m. nutiesus Klaipėdos–Bajorų geležinkelį, sujungusį Kretingos kraštą su Vokietijos imperijos prekybos centrais.

1908 m. Kretingos muitinės valdytoju tarnavo Piotras Tarasevičius, iždininku – Ivanas Roškovskis, techniku-ekspertu – lietuvis Bronislovas Prapuolenis, pakhauzo prižiūrėtoju – Michailas Machrovskis. Muitinės valdytojai ilgai savo pareigose neužsibūdavo: 1909 m. muitinei vadovavo Nikolajus Berezinas, o 1913 m. – Konstantinas Sacharovas.

Ūkio banko Kretingos skyriaus vedėjas Simonas Jurgis Simutis su apskaitininku darbo kabinete. Fot. S. J. Simutis, 1931 m.

Priešais muitinę šalia aikštės, į pietus nuo įėjimo, stūksojo dryžiais margintas flagštokas su aukštai iškelta Rusijos imperijos vėliava, o šalia jo – dryžuotas stulpas su anotacine muitinės lentele. Greta jų, į šiaurę nuo įėjimo, stovėjo dryžuotai dažyta sargybos būdelė, kurioje ištisą parą budėjo ginkluotas sienos sargybinis.

Kretingos dvarininkai grafai Tiškevičiai iš Muitinės žinybos gaudavo nuomos mokestį, tačiau įstatymiškai privalėjo savo lėšomis pastatą nuolat prižiūrėti ir remontuoti. Prie muitinės pagrindinio įėjimo durų XIX a. buvęs pristatytas atviras medinis, kiauraraščiais drožiniais puoštas prieangis su viršūnėje įrengtu balkonu, į kurį patenkama pro duris, iškirstas vietoje kraštinio antrojo aukšto lango. Palei pastato sieną aikštės pusėje augo dekoratyviniai želdiniai, kuriuos nuo akmenimis grįstos važiuojamosios Turgaus (dab. Rotušės) aikštės dalies skyrė medinė statinių tvora.

Įsibėgėjus Pirmojo pasaulinio karo įvykiams, kaizerinės Vokietijos kariuomenei pradėjus kontrpuolimą ir fronto linijai artėjant prie Kretingos, 1915 m. kovo mėnesį muitinės įstaiga su visu jos kilnojamuoju turtu buvo evakuota į Rusijos imperijos gilumą. Vokiečiams užėmus miestą, pastatu 1915–1918 m. naudojosi kariškiai ir okupacinė karinė valdžia, kuri buvusios muitinės rūsiuose įrengė miesto kalėjimą.

Atsikūrus Lietuvos valstybei, pastate trumpai veikė Lietuvos muitinė ir iždinė. 1921 m. pastatą iš grafo Aleksandro Tiškevičiaus nupirko Ūkio banko savininkų brolių Jono ir Juozo Vailokaičių bendrovė, atstovaujama kredito organizacijų steigėjo, Ūkio banko Kretingos skyriaus įkūrėjo Petro Končiaus (1882–1950). Po Klaipėdos krašto sukilimo Petrui Končiui 1923 m. įkūrus Ūkio banko Klaipėdos skyrių ir persikėlus į uostamiestį, Kretingos skyriaus vedėju iki 1940 m. sovietų okupacijos dirbo kretingiškis Simonas Jurgis Simutis (1896–1966).

Ūkio banko Kretingos skyriaus ir Kretingos apskrities viršininko įstaigos pastatas, apie 1937 m.

Tarpukariu pastatas buvo jau be medinio prieangio ir balkono. Pirmojo aukšto langas prie įėjimo buvo užmūrytas, o antrajame aukšte vietoje balkono durų atkurtas seniau čia buvęs langas. Ūkio banko skyriaus veiklai pakako pirmojo aukšto patalpų. Todėl antrąjį aukštą XX a. 3 dešimtmečio antroje pusėje brolių Jono ir Juozo Vailokaičių bendrovė išnuomojo Vidaus reikalų ministerijai, kuri čia įkurdino Kretingos apskrities viršininko įstaigą ir apskrities savivaldybės raštinę. Šalia jų XX a. 4 dešimtmetyje įsikūrė Kretingos apskrities inžinieriaus, apskrities agronomo ir apskrities policijos vado būstinės. Apskrities viršininko kabinete 1936 m. vasario 12 d. Palangos grafas Stanislovas Marija Tiškevičius perdavė Kretingos muziejaus komiteto pirmininkui ir apskrities viršininkui Juozui Vaišniui motinos Antaninos Sofijos Tiškevičienės muziejui dovanotą velionio vyro Felikso Vincento Tiškevičiaus XIX a. pab.–XX a. pr. surinktą Palangos senovės gintarų dirbinių ir papuošalų rinkinį.

Hitlerinei Vokietijai aneksavus Klaipėdos kraštą, į Ūkio banko pastatą iš dabartinės Mėguvos gatvės Antano Mickevičiaus namo persikėlė Kretingos apskrities komendanto būstinė ir prie komendantūros veikęs Kretingos šaulių rinktinės štabas. Palei pastato šiaurinį galą nuo aikštės ėjo įvažiavimas į kiemą, kuriame stovėjusiame ūkiniame pastate veikė Lietuvos prekybinių kooperatyvų sąjungos „Lietūkis“ Kretingos sandėliai.

Kooperacijos šventė prie prekybinių kooperatyvų sąjungos „Lietūkis“ Kretingos sandėlio, apie 1937 m.

Po 1940 m. birželio mėn. Raudonosios armijos įvykdytos krašto okupacijos, Ūkio bankas liepos 30 d. buvo nacionalizuotas ir uždarytas. Į jo skyriaus pastatą buvo sukeltos komunistų ir kitų sovietų kolaborantų suformuotos Kretingos apskrities darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto valdžios institucijos.

Nacistinės Vokietijos okupacijos pradžioje per 1941 m. birželio 26 d. sukeltą gaisrą pastato medinės konstrukcijos sudegė, o yrančios sienos liko stovėti. Tik po Antrojo pasaulinio karo, kretingiškiams pradėjus atstatyti karo metais sudegusią miesto dalį, griuvėsiai buvo nuardyti. Jų vietoje tarp aikštės ir Akmenos upės planuota įrengti parką, tačiau 1961 m. pagal tipinį projektą buvo pastatytas tinkuoto mūro pastatas, kurio pirmame aukšte iki Atgimimo laikų veikė Kretingos rajono kooperatyvų sąjungai priklausanti valgykla ir seklyčia, o antrame aukšte – baras ir restoranas „Gintaras“.

Julius KANARSKAS

Kretingos muziejus

• Rašyti komentarą (0)