|
|
|
Gyvenimas tarp gražių daiktų
Prabanga ir spalvomis žaižaruojančią parduotuvę ANTIKVA Vytauto gatvėje Palangoje atidarę Airida ir Valdemaras Kecioriai pastebėjo, kad kai kurie praeiviai stabteli ir į vitrinas mieliau dairosi pro langus, tikriausiai manydami, kad viskas turėtų būti labai brangu. Šeimos verslą užsuko baldai „Kartais aš pats, pravėręs duris, padrąsinu užeiti. Sakau, pirkti nebūtina, o jeigu sugalvotumėt, kainos – nuo vieno euro iki kelių tūkstančių“, – juokėsi Valdemaras. Airida pritarė – esą parduotuvėje pažiūrėti geriau negu muziejuje. Ten eksponatų rankomis liesti negalima, o čia imk, pasidžiauk, pagalvok, ar tas daiktas gražus, ar tau patinka. Jų, iš Prancūzijos, Belgijos, Vokietijos, Olandijos, Švedijos, Liuksemburgo, Čekijos turgų bei didmenininkų supirktų ir nuosavu autobusiuku parsivežtų tiek, kad galva sukasi – puodeliai, vazos, lėkštės ir lėkštutės, dėžutės, bižuterija, šviestuvai, atvirukai, kolekcinės knygos, paveikslai, laikrodžiai, taurės... – kas viską suskaičiuos? Ir kiekvienas – retas, o svarbiausia, – vertingas, turi savo „gimimo“ datą ir savo atsiradimo istoriją. Galbūt todėl „Antikvoje“ inventoriaus ieško ir randa filmų kūrėjus aptarnaujantis personalas, o Pagėgių savivaldybės muziejus neseniai įsigijo antikvarinę skalbimo mašiną, kuriai 120 metų. „Niekada daiktų neperkame galvodami vien tik, ar grįžus pelningai parduosim. Svarbiausia, kad žiūrint patiems širdis džiaugtųsi“, – atviravo pašnekovai. Kad netrukdytų vienas kitam ir sutaupytų laiko, tuose turguose jiedu net vaikšto atskirai, mat Airida daugiau laiko skiria tyrinėti prancūzišką ir anglišką porcelianą, krištolą, papuošalus, šilką, rankines, įvairias moteriškas smulkmenėles, na, o Valdemaro dėmesį prikausto metalo ir medžio dirbiniai, iš bronzos nulietos statulos, stilingi reti baldai. Beje, šeimos verslas ir išsirutuliojo būtent nuo senoviškų baldų, kuriuos įstaigų administravimą universitete baigusi Airida prieš kelerius metus sugalvojo restauruoti savo malonumui. Komodų, staliukų, indaujų, fotelių taip pat važiuodavo parsivežti iš užsienio. O besirenkant nori nenori žvilgsnis užkliūdavo už vienos kitos vazelės, jaukios lėkštelės ar angliško porceliano puodelio kavai. Iš vienos kelionės – vieni, iš kitos – kiti indai jau, žiūrėk, ir „apsigyvena“ Keciorių namuose „Ąžuolo“ sodininkų bendrijoje prie Kretingos. Kai visko prisikaupė devynios galybės, nori nenori teko galvoti, ką toliau su tuo gėriu daryti. Taip ir kilo mintis pradėti verslą.
Parduotuvėje sukasi trise Tų, mylimiausių, kaip Airida sakė, ypatingųjų „Rosenthal Chippendale“ porcelianinių indų, kurių turi nemažą kolekciją ir laiko atskiroje lentynoje, nė už ką neatsisakytų, o štai kitką nusprendė parduoti. Prieš trejus metus Palangoje, tiesa, pirmiau Pirties gatvėje, atidarė ir parduotuvę ANTIKVA. „Netrukus erdvė ten tapo per maža, todėl pačiame Palangos centre persikraustėm į didesnę“, – šypsojosi moteris. Parduotuvėje kasdien jie dabar sukasi trise: be verslo iniciatorės Airidos ir jos vyro Valdemaro, ir jų pagalbininkė pardavėja Birutė Končienė, kuriai šeimininkai negailėjo pagyrimo žodžių. „Esam pažįstami nuo vaikystės. Mudu su Valdemaru mokėmės toje pačioje klasėje, o Birutė yra taip pat mūsų klasės draugo Manto Končiaus mama“, – supažindino Airida. Prieš tai B. Končienė yra dirbusi kitame antikvariate Palangoje, tad turinti patirties, apsiskaičiusi, smalsiems klientams mielai papasakoja, kaip gaminamas porcelianas, kaip – krištolas, kiek subtilaus ir skrupulingo darbo meistrai yra įdėję į vieną ar kitą smulkiausiais raštais arba ornamentais rankomis apipavidalintą gaminį. „O komercijos direktorių tai iš „Augmos“ aš parsiviliojau“, – juokėsi Airida. Bemaž 20 metų šios bendrovės Komercijos skyriaus vadovo pareigose išdirbęs Valdemaras teigė su žmonos pasiūlymu sutikęs, nes juk reikia, kad ir parduotuvėje kas nors vestų apskaitą, aiškintųsi pardavimo kainas, maržas, sąnaudas, už kiek pirksi ir už kiek parduosi, kas apsimoka, kas ne. Į priekį veda atradimo džiaugsmas „Aš imuosi „žemiškų“ darbų, o Airida yra tas debesėlis, kuriai leidžiu paplaukioti besirenkant, kas jai gražu, bet kartais ir pristabdau“, – atviravo pašnekovas. A. Keciorienė visada žino, ką iš vyro gaus gimtadienio proga – tam tikrą sumą pinigų ir laišką su nuoroda, į kurią šalį, kurį miestą, garsėjantį didelėmis ir turtingomis mugėmis, šįkart ruoštis. Nors Europos šalių ir turgų aplankyta ir taip nemažai, per metus pora ten keliauja ir po 5–6 sykius, kartais – dažniau. Vien pernai gruodį, artėjant Kalėdoms, sukursavo dukart. „Tik spėjam parvažiuoti namo – ir kyla nenumaldomas noras vėl keliauti, vėl kažką įspūdingo atrasti. Prekeiviai, tarp jų didmenininkai, ten mus jau pažįsta, žino skonį ir ką pasiūlyti, kai kurie prekes net atideda specialiai. O ir viešbučiuose tarnautojai dokumentų nebeprašo“, – pasakojo verslininkė. Anot jos, neįmanoma žodžiais apsakyti jausmo, kuris apima, kai, nors ir sukorę tūkstančius kilometrų, nors ir pavargę, nors ir gili naktis, išpakuoja ir plauna, blizgina, rytojui ruošia parsivežtus daiktus daiktelius, kurių kiekvieną Airida socialiniame tinkle dar ir lyriškai aprašo. „Kai į parduotuvę jie įneša pilnas dėžes, kai aš paimu ir, atlupusi pirmąjį popieriaus lakštą, pamatau puodelį, ant kurio krašto nupieštas piešinukas, pakerta kojas. Vartau tą puodelį rankose, sušildau, nuglostau ir neatsistebiu, kaip gali būti taip gražu“, – pritarė pardavėja Birutė.
|
|
