Odesa gedi pražudytų penkių vaikų ir septynių suaugusiųjų

Namo griuvėsiuose buvo rasta kariškių Olego ir Tanios Kravecų bute stovėjusi šeimos nuotraukų lenta. Visi penki asmenys žuvo.

Kovo 2 d. į devynių aukštų namą Odesoje smogė priešo dronas, o sugriuvus daliai laiptinės žuvo dvylika žmonių. Tai tapo daugiausiai civilių gyvybių nusinešusi tragedija karo metu Odesoje, ir ji sukrėtė visą šalį, mat net penkios aukos buvo vaikai.

Kai kitos dienos rytą atvykau į įvykio vietą, joje burzgė generatoriai, kranai, traktoriai ir krovininės mašinos – buvo palengva keliami cemento blokai spėjant, kad po jais guli sužeisti žmonės. To tikėjosi ir į įvykio vietą suvažiavę aukų artimieji, kurie verkdami meldėsi ir prašė gelbėtojų skubėti, bet ir būti atsargiais.

Tuo metu jau buvo rasti dešimties žuvusių kūnai, ir spėta, kad po griuvėsiai gali būti dar šešios aukos. Vėlai vakare buvo rasti dvejų vaikų kūnai, o policininkams pavyko išsiaiškinti, kad kitos keturios spėjamos aukos yra išvykusios, ir tragedijos metu šiame name nemiegojo.

Įvykio vietoje užkalbintas Odesos meras Genadijus Truchanovas neslėpė įtūžio sakydamas: „Kuo Maskvos teroristams prasikalto kūdikiai, jų tėvai? Juk aplinkui nėra jokių karinių ar strateginių objektų, o vien daugiaaukščiai namai, dvi mokyklos, cerkvė ir vaikų žaidimų, sporto aikštelės.“ Meras paaiškino, kad dronas pataikė į devynių aukštų dvylikos laiptinių namo pirmą laiptinę, ir sugriovė kairėje pusėje ties išorine siena buvusius 18 butų.

Po sprogimo atsibudusi Valentina Godka vietoje buto sienos pamatė gatvę.

Tuo pačiu buvo apgriauti ir 33 butai kitoje – dešinėje – laiptinės pusėje ir dalis butų antroje laiptinėje. Langai išdužo ir keliuose šalia esančiuose namuose. G. Truchanovas teigė, kad pirma laiptinė nebus atstatoma, o jos gyventojams valstybė per pusmetį išmokės kompensacijas kitiems butams įsigyti.

Kalbinti namo gyventojai paaiškino, kad „Kotovskio kaimeliu“ vadinamas jų miegamasis mikrorajonas yra pats didžiausias Odesoje, kuriame prieš karą gyveno du šimtai tūkstančių žmonių. Tuo pačiu mikrorajonas yra labiausiai – net 15 km – nutolęs nuo miesto centro. Tačiau jame iki tol nebuvo jokių sprogimų, niekas nežuvo, nes priešo raketos, dronai lėkė į Odesos centrą ir jūros uostą.

„Kai išgirdau telefone oro pavojaus signalą, atsibudau ir pradėjau rengtis, nes ketinau sėstis į fotelį koridoriuje. Mat patariama eiti į gretimo namo rūsyje esančią slėptuvę arba pralaukti koridoriuje ar vonioje, kur nuo sprogimo saugo dvi sienos“, – pasakojo septintame aukšte gyvenusi 74 metų Valentina Godka. Moteris nė nespėjo apsirengti, kai ant jos pradėjo byrėti tinko ir stiklo šukės.

Odesos meras Genadijus Truchanovas neslėpė pykčio ir Rusiją vadino teroristine valstybe.

„Elektra dingo, tačiau žiūriu – prieš akis gatvė ir kaimyninio namo langai. Supratau, kad mano buto sienos nebėra. Išbėgau pusnuogė į laiptinę ir nusileidau į kiemą. Netoli laiptinės gulėjo viena kaimynė, kuriai sprogimo bangos išverstos durys sulaužė kojas“, – užbaigė pasakojimą V. Godka.

Pensininkė iki karo gyveno kartu su 50 metų sūnumi ir 23 metų anūku, tačiau šiuo metu abu fronte kovoja su okupantais. Būrio vadas moters sūnui Vadimui leido skubiai vykti pas motiną ir padėti jai susirasti bei persikelti į kitą būstą.

Kariškis nepanoro komentuoti tragedijos, vien pasakė, kad daugelį žuvusių pažinojo, todėl jo širdyje kaupiasi dar didesnis pyktis priešui. Vyras tuo pačiu dėkojo likimui, kad jo motina liko gyva ir viena pati sugebėjo skubiai išeiti iš pastato.

Pasisekė ir 64 metų Natalijai Guzovskai, gyvenusiai šeštame aukšte, ir jos sūnui Andrejui, kuris su žmona ir dukra gyveno antrame aukšte toje pačioje laiptinėje. Sūnus gyveno dešinėje laiptinės pusėje, kurios butai nesugriuvo, tik liko išdužusiai langais ir įskilusiomis sienomis.

Tai paskutinė Sergijaus ir Anos Gaidarži bendra nuotrauka, nes žmona kartu su trijų mėnesių sūnumi Timonia žuvo, o vyras su 2,4 metų dukrele Liza išsigelbėjo.

N. Guzovska gyveno kairėje laiptinės pusėje, tačiau dviejų kambarių bute, kurie pasirodė esantys tvirtesni negu penkių kambarių butai. Pastarieji visi butai, tiksliau – didieji jų kambariai, nugarmėjo žemėn, o dauguma dviejų kambarių butai išliko.

Prastai prigirdinti N. Guzovska po sprogimo paskambino sūnui ir paklausė, kas atsitiko.

Apsimiegojęs sūnus manė, kad sprogimas įvyko kažkur kieme, ir patarė motinai į lauką neiti, nes baiminosi pakartotino sprogimo.

Tačiau po kelių minučių į sūnaus ir mamos duris ėmė belstis gelbėtojai, raginę kuo greičiau bėgti. „Aš rimtai išsigandau tik lauke, kai pamačiau, kad aukšto kaimynų buto nebėra, o išorinė mano buto siena irgi dingo, tad visi iš lauko mato stovinčią mano spintą“, – tai pasakodama N. Guzovska persižegnojo.

38 metų Sergejus Sidakas parodė į butą antrame aukšte ir pasakė: „Matote užuolaidą, tai mano 31 metų sesers Anos Gaidarži buto virtuvė. Kitų kambarių neliko, kaip kad neliko ir sesers, kuri žuvo kartu su trijų mėnesių sūneliu Timoniu. Kitame kambaryje miegojęs vyras bulgaras Sergejus su pustrečių metų dukrele Liza išsigelbėjo.“

Brolio teigimu Ania buvo Odesoje žinoma floristė, mėgo piešti, siūti, siuvinėti. „Kai pamačiau, kad gelbėtojai iš buto išneša Anios siuvimo mašiną, nesusilaikiau ir apsiverkiau, nors į įvykio vietą atskubėjęs iš karto supratau, kad sesuo išgyventi negalėjo, nes jos kambarį suknežino iš viršaus nuvirtę butai.“

Odesiečius labiausiai sukrėtė Kravecų šeimos likimas – per sprogimą žuvo Mariupolyje ir Bachmute su priešu kovoję tėvai ir visi trys jų vaikai. Kai sekmadienio rytą devintą valandą atskubėjau iš Charkovo į tragedijos vietą, gelbėtojai pasakė, kad prieš pusvalandį rado 39 metų Tanios ir septynių mėnesių dukrelės Lizos kūnus.

Šventikas tėvas Pavelas tą naktį nemiegojo bute, kuris sugriuvo, bet atvykęs meldėsi, kad būtų mažiau aukų.

40 metų Ukrainos armijos pulkininkio, 56 brigados vado pavaduotojo Olego Kraveco kūną gelbėtojai rado dar tragedijos rytą – šeštadienį. Vyras gulėjo prispaustas griuvėsių savo bute penktame aukšte, o žmonos Tanios, septynių mėnesių Lizos, septynerių metų Zlatos ir dešimties metų Sergejaus kūnai buvo rasti pirmame aukšte.

Olegas su Tania susipažino ir susituokė prieš trejus metus, abiem tai buvo antra santuoka, o bendras vaikas buvo prieš septynis mėnesius gimusi Liza. O. Kravecas su priešu kovojo nuo 2014 metų, paskutiniu metu vadovavo brigadai, o į Odesą persivedė norėdamas būti su šeima. Pagal įstatymą susilaukęs trečio vaiko kariškis galėjo demobilizuotis, tačiau O. Kravecas norėjo toliau ginti šalį.

„Į tragedijos vietą susirinkę gyventojai kaltina ne tik tragedijos sukėlėjus, bet neretai ir Dievą, tačiau šis su nelaime ir karu neturi nieko bendro, nes vieni kitus žudo žmonės, o ne Dievas“, – kalbėjo kartu su liūdinčiais kaimynais stovėjęs šventikas Pavelas. 53 metų vyras kartu su 45 metų broliu vienuoliu Andrejumi tą naktį nemiegojo bute ketvirtame aukšte, nes abu buvo išvykę.

„Dirbu kaime netoli Odesos, o į vaikystės namus sugrįžtu tik porai parų kas kelias savaites, brolis vienuolis dar rečiau. Tą naktį atskubėjau ir meldžiausi, kad būtų kuo mažiau aukų. Gaila visų žuvusiųjų, ypač vaikų. O kodėl Dievas jiems skyrė tokį likimą, nesužinosime“, – tėvas Pavelas linkėjo, kad žmonės mažiau nusidėtų ir labiau galvotų apie amžiną gyvenimą, nes mirtis gali ištikti netikėtai ir bet kokią akimirką.

Netoli sugriuvusios laiptinės buvo sustatyti stalai, ant kurių žmonės tarsi nesustojama upe nešė gėles, vaikiškus žaislus, degė žvakutes. Daugelis ašarojo, o prakalbinti neslėpė pykčio priešui ir linkėjo pergalės savo armijai.

Eldoradas BUTRIMAS

Specialiai iš Odesos

• Rašyti komentarą (0)