|
|
|
Kai visu pajėgumu klesti „žaliasis kursas“
Jau daug metų aplinkosaugai skiriama vis mažiau dėmesio. Dingusi aplinkos higiena, ekosistemų, atmosferos, gelmių, vandenų apsauga nuo užterštumo, nelikę racionalaus išteklių naudojimo. Paimkime kad ir tuos barbariškus miškų kirtimus, kaip vienkartinį pasipelnymo šaltinį, po kirtimų taip nieko ir netvarkant, neatsodinant. Kodėl niekam tai nerūpi? Miškas – oro, atmosferos filtras, miškai – tai Žemės plaučiai. Bet valdžia nekreipia į tai dėmesio. Ji tik moka padejuoti, kopijuodama kitas valstybes, kad užterštumas didėja. O juk yra teisiniai kodeksai, kurie turi ginti ir saugoti miškus nuo išsekimo, teršimo, šiukšlinimo. Teisinės nuostatos turi ginti racionalų miškų naudojimą, atsodinimą, užtikrinti gamtinės aplinkos kokybę. O kas pas mus dedasi? Kad ir Kretingos rajono miškuose – viskas atvirkščiai: masiškai naikinami miškai, nepaisoma nė draudžiamų zonų saugojimo, niekam nė motais, kad vienas miško hektaras sugeria daugiau kaip 10 tonų anglies dvideginio ir per metus deguonimi aprūpina apie 10–12 mlrd. kubinių metrų oro. Miškai sumažina vandens nuotėkius, paverčia tuos vandenis požeminiais. O tai labai svarbu visai Žemės ekosistemai. Bet ką padarysi – mūsų valdžia tai ignoruoja, užtat pinigėliai kažkam plaukia, kišenės pilnėja. Taip sakant – visu pajėgumu klesti „žaliasis kursas“. Pastaruoju metu smarkiai blogėja dirvožemio sudėtis ir savybės. Vis mažiau susidaro puvenų, prastėja dirvožemio mechaninė sudėtis, šiluminės, dirvožemio savybės vandens atžvilgiu, drėgmės imlumas, laidumas vandeniui. Akivaizdžiai keičiasi klimatas, dirvožemį stipriai paveikė erozija – prie to prisidėjo apleista melioracija ir beatodairiškas miškų kirtimas. Smarkiai suprastėjo mūsų vidiniai vandenys – upės, ežerai, upeliai, tvenkiniai. Nes dirvožemis, tręšiamas chemikalais, teršia vandenis, kurie teka į podirvį ir gruntinius vandenis. Masiškai nyksta žuvys, kita vandenų fauna ir flora. Mūsų šalyje pramonė, taip ir gyventojai, yra aprūpinami požeminiu vandeniu, kuris dar daug kur vartojamas bet kaip, be saiko ir atsakomybės. Nors vandens Lietuvoje yra, bet per menkai galvojama apie neigiamus padarinius. Nes gręžiniai, šachtos neigiamai veikia hidroekologinę būklę, pirmiausia – požeminius vandenis. Vienas vandens gręžinys pažeidžia, sudarko kraštovaizdį 5–7 ha plote ir visą ekosistemą ne tik paviršiuje, bet ir gelmėje. O kiek tų gręžinių yra? Manau, kad dėl to, kas vyksta su aplinka, vandeniu, didžiausia kaltė tenka žmonėms – gobšuoliams, kuriems vis negana to, ką turi. Mūsų rajono savivaldos klerkai sumąstė, kad rajone reiktų pastatyti gamyklą-vandenilio bombą metanoliui išgauti. O tam reikalingas vandenilis, kuris yra vienas pavojingiausių elementų, nes jis labai sprogus. Padarius nors mažą klaidą gamybos procese, gali įvykti katastrofa dideliame plote. Be to, gamyklai reikės daug vandens. Vėl bus daromi gręžiniai, naudojamas požeminis vanduo, o jo reikės be galo daug. Todėl ir taip nuskurdusiems vandens rezervuarams ateis liūdnos dienos, tai gamtos ekosistemai atsilieps plačiu mastu: dideliame plote nuskurs gamta, bus pažeisti požeminiai vandens rezervuarai, kurių dauguma veikia kaip susisiekimo indai. Gali neužtekti šio vandens. Ir vėl bus gręžiama, ir vėl daroma žala požeminei vandenų sistemai. O kur dar pro kaminus išmetamos kenksmingos liekanos, kurios gana nuodingos. Kur bus dedamos atliekos? Kaip tai paveiks visos gyvybės egzistavimą? Prasidės ligos visiems, kas gyvas. Gyvūnas ar augalas – nesvarbu. Gamta nuskurs neatitaisomai. Tad kodėl valdžia, nieko negalvodama apie pasekmes, nori priimti tokį protu nesuvokiamą sprendimą? Jei vis dėlto sugalvotų statyti gamyklą, siūlyčiau kreiptis į JTO – Jungtinių Tautų Organizaciją, kuri turi didelį autoritetą visame pasaulyje. Ji rūpinasi švietimu, mokslu, kultūra, ekologija, žemės ūkiu, taip pat – gamtos išsaugojimu. Ji turi teisę atlikti pagrindinį vaidmenį sprendžiant pasaulio, tuo pačiu ir Lietuvos, gamtosaugos problemas. Ši organizacija turi teisę įvesti moralinę atsakomybę, todėl riekia imtis tarpusavio bendradarbiavimo gamtosaugos srityje – tą ir turi padaryti Kretingos rajono žmonės. Jie savo parašais, protestais turi atstovėti, kad gamykla-ekologinė bomba jokiais būdais neatsirastų mūsų rajone. O jeigu karas? Tai būtų vienas pagrindinių taikinių priešams, be SDT laivo Klaipėdoje. Jam sprogus, būtų nunešta visa Klaipėda, o sprogus metanolio gamyklai, į orą pakiltų ir nuodingose atliekose paskęstų visas pajūris! Ar kas nors apie tai pagalvojo ir ar kam nors rūpi, ką paliksime savo palikuonims? Nuskurdusią Lietuvą-šabakštyną ar žaliuojančią, gyvą, natūralią gamtą.
Norbertas KONTRIMAS
|
|
