|
|
|
Automobilių lenktynės laimi prieš modelio darbą
„Automobilių sportas – tokia aistra, nuo kurios nepagyjama“, – atviravo darbėniškė 30 metų Virginija Kėdžiūtė, kuri sakė jau nebesuskaičiuojanti, kiek varžybų yra dalyvavusi, o jos mama vis prašo, kad duktė į namus Darbėnuose nebevežtų apdovanojimų – jų tiek gausu, kad nelabai yra, kur bepadėti. Be viso to, Virginija dar yra policijos rėmėja – už pagalbą ir paramą, užtikrinant viešąją tvarką, praėjusių metų pabaigoje ji buvo apdovanota Kretingos policijos komisariato. „Patinka man ta veikla, juolab kad ankstėliau buvau aktyvi Lietuvos šaulių sąjungos narė“, – kalbėjo mergina, dėl tam tikrų priežasčių negalinti atskleisti savo pagrindinės darbovietės. Dar labiau ne vienas nustebtų, kad automobilių lenktynininkė, policijos rėmėja laisvu laiku dirba vizažo meistrų modeliu, dalyvauja fotosesijose, pakviesta tam tikrų prekių ženklų atstovų, demonstruoja ir drabužius. „Šis darbas – neatlygintinas, yra išskirtinai mano pomėgis. Man labai patinka stebėti, kaip makiažas ir sugalvota meistro idėja gali pakeisti žmogų, suteikti jam naujų emocijų“, – V. Kėdžiūtė prisipažino, kad vis dėlto pirmenybę ji teikianti automobilių raliui.
Ralio varžybose mergina jau 9-erius metus dalyvauja su sportiniu automobiliu „Seat Ibiza Cupra“, kuris atlaiko savaitgalinius pasivažinėjimus, autokroso trasas tiek Lietuvoje, tiek Latvijoje. Varžybos kaimyninėje šalyje merginai yra įdomesnės, nes ten susirenka daugiau dalyvių, patiriama didesnė konkurencija, vadinasi, daugiau ir azarto. „Ten ir varžybų atmosfera visai kitokia – gerokai draugiškesnė, paslaugesnė. Nebuvau niekur mačiusi: kai per varžybas sugedo automobilis, visi subėgo, kad patartų, padėtų, atsarginių dalių surastų, iškart domėtųsi varikliu – kas jam nutiko. Lietuvoje daugiausiai ko gali sulaukti – kad paduos reikalingą įrankį“, – ne mūsų tautiečių naudai palygino Virginija, neslėpdama, kad kiekvienos varžybos – tai nauja patirtis, naujos pažintys, smagu pažinti ir kitų sportininkų techniką. Per „Aurum“ lenktynes, kurios kasmet vyksta tarp Kretingos ir Palangos, V. Kėdžiūtė dirba kaip Lietuvos jaunimo vairavimo akademijos vadovė, kai bendradarbiaujant su Lietuvos šaulių sąjunga, jaunuoliai yra mokomi vairavimo, slalomo, rengiamos įvairios rungtys – per šią stovyklą mergina su jaunimu būna užsiėmusi nuo lenktynių pradžios iki pabaigos. Aistrai automobiliams, lenktynėms merginos tėvai per daug nepritarė nei anksčiau, nei dabar – Virginija prisiminė, kad mama ir šalmą, būdavo, atima, tačiau tai nepadėjo. „Pomėgis technikai, manau, atėjo per senelį Benediktą ir tėtį Valerijoną – jie irgi buvo linkę prie technikos. Remontuos ką nors – aš vis šalia sukinėdavausi, o jie niekada manęs šalin nevarė. Būdama 17-os, jau siekiau turėti vairuotojo teises – mokiausi pas Algį Mažionį, iš kurio ir gavau visus vairavimo pagrindus“, – V. Kėdžiūtė sakė, kad ir automobilio variklis jai jokia paslaptis – pažiūrėjusi viską supranta, yra tekę automobilio variklį išardyti ir vėl surinkti. Nors daug kas V. Kėdžiūtę įkalbinėja išbandyti ir žiedines lenktynes, ji mano, kad ralis suteikia daugiau adrenalino, ir jai vis dar nesinori žvyro iškeisti į asfaltą. „Gal kad esu gimusi užaugusi nedideliame miestelyje, ir pirmoji trasa buvo žvyrkelis, – pasvarstė mergina, kuriai ne sykį teko susidurti ir su stereotipais, o ką ralio trasoje veikia mergina. – Dar esama požiūrio, kad automobilių sportas – ne moterų užsiėmimas. Tačiau savo statusą aš apginu pasiektais rezultatais, nežiūrint, kad yra tekę ir verstis automobiliu, o ir patirtį, nuvažiuojant vis daugiau kilometrų, tenka kaupti nuolat, kad perprastum automobilio valdymą, greitėjimą, kitus lenktynių niuansus.“
Į automobilį V. Kėždiūtė sėda kartu su šturmane klaipėdiete Ingrida Vitkute, su kuria susipažino per draugus. Iki šiol jos atstovavo Kauno ST-Sport komandai, dabar pereina į Šiaulių Rally4Fun klubą, prie kurio glausdavosi per daugelį varžybų. Pagal variklio stiprumą merginos varžosi SGC-2 klasėje, kaskart per varžybas reikia nuvažiuoti nuo 150 iki 200 km, ir jų rezultatas yra svarbus klubui, kadangi teikia taškų. „Kai lenktyniauju, niekada nežiūriu į spidometrą, jį „skaito“ šturmanė, – V. Kėdžiūtė prisipažino, kad kartais pasvajoja ir apie Dakaro lenktynes, ir pasvarstė: – O gal kartais ir išsipildys ši svajonė?“ Merginos pastebėjimu, kai labai ko nors sieki, viskas yra įmanoma, ir daug ką gyvenime galima suderinti. Taip jos gyvenime atsirado modelio darbas. „Mane pastebėjo, pakvietė. Iš pradžių buvo labai nedrąsu, bet po truputį perpratau kameros subtilybes, aukštų tikslų sau nekėliau ir nekeliu, tiesiog dalyvauju įvairiuose nedideliuose projektuose, ir jų pakanka, kad save realizuotum. Su konkursais „nežaidžiu“, pabandžiau – nusivyliau, nes juose daug nesąžiningų dalykų“, – V. Kėdžiūtė sakė, kad dirbdama modeliu sutinka daug įdomių žmonių, bendraminčių, kurie nekelia jokių pavydo scenų ir nebando kaip nors pakenkti. Gal todėl projektai, kuriuose mergina dalyvauja ir kuriuos viešina patys fotografai, grožio salonai, dažniausiai gerai pasiseka. Paklausta, ar nepavargsta nuo tokios intensyvios veiklos, V. Kėdžiūtė tvirtino: „Automobilių sportas padeda man išsikrauti, o per fotosesijas atsipalaiduoju. Visos veiklos papildo viena kitą, ir tai – smagu.“
|
|
