Pajūrio naujienos
Help
2018 Gegužė
Pi 7142128
An18152229
Tr29162330
Ke310172431
Pe4111825
Še5121926
Se6132027
Orų prognozė
Dieną26°C debesuotumas 18 %
Naktį13°C debesuotumas 1 %
Apklausa

Ar Kretingoje yra kur važinėti dviračiais?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Žemaičių kalba galėjo tapti bendrine

  • Audronė GRIEŽIENĖ
  • Kultūra
  • 2018-01-23

Šeštadienį Palangos miesto biblioteka lalėjo gyva žemaitiška šnekta: Šiaulių universiteto docentas, mokslų daktaras Juozas Pabrėža čia pristatė išleistą savo monografiją „Žemaičių kalba ir rašyba“.

Juozo Pabrėžos (kairėje) monografiją „Žemaičių kalba ir rašyba“, išleistą 1 tūkst. 200 egzempliorių tiražu, įsigiję žmonės prašė ir autoriaus autografo.

Įkvėpė Tarmių metai

Autorius atviravo knygą, kurią galima vadinti žemaičių gramatika, skiriantis ne siauram akademikų ratui, dėl to stengęsis rašyti, kiek galima, populiariau ir suprantamiau, įpinant žaismingų pavyzdžių. Anot J. Pabrėžos, žemaitiški papročiai, etniniai dalykai – vertybė, tačiau kalba yra pamatas, ant kurio laikosi mūsų kultūra ir tautiškumas. Jei nebūtų žemaičių kalbos, tai kaip galėtume teigti, ką turime išskirtinio ir kuo galime didžiuotis?

Mintis išleisti monografiją kilo jiems su profesoriumi Aleksu Girdeniu. Prieš 6-erius metus šiam išėjus Anapilin, J. Pabrėža suabejojo, ar verta darbą tęsti, ar sugebės įveikti vienas. Nenuleisti rankų skatino žemaitišką laikraštį leidžianti Danutė Mukienė, kiti bičiuliai kultūrininkai. Tačiau daugiausiai drąsos ir noro sėsti prie rankraščių atsirado 2012-aisiais, kai Lietuvos Respublikos Seimas 2013-uosius paskelbė Tarmių metais.

„Yra žemaičių kalba ar žemaičių tarmė?“, – gausiai susirinkusią publiką egzaminavo autorius, tačiau teisingiausiai atsakė pats – tinka abi sąvokos. Jei būtų lyginamos atskiros kalbų sistemos, sakytume, – tarmė. Pavyzdžiui, yra šiaurės ir pietų žemaičių, pietų, vakarų ar rytų aukštaičių. Bet, kai kalbame apie apie vieną kalbinę sistemą, vartojame terminą kalba. J. Pabrėža savo knygoje turi tikslą įrodyti, kad yra tokia žemaičių kalba.

Žonsis vietoj žąsis, vedu vietoj mudu

Autoriaus žodžiais, kalbininkai nuo seno Lietuvoje pripažįsta du stambius būrius – žemaičius ir aukštaičius. Žemaičių kalbos tapatumas – tai, kad ji turi visus kalbai privalomus lygmenis bei sudedamąsias dalis: fonetiką, morfologiją, leksiką, sintaksę. Kiekvienoje šių dalių žemaičiai išlaikę archajiškų konstrukcijų, kurių nebėra bendrinėje kalboje. Vieninteliai žemaičiai išlaikė senovinius nosinius garsus an, en, in, un. Pavyzdžiui, jie sako „žansis“ arba „žonsis“ (žąsis), „kansnis“ arba „konsnis“ (kąsnis). Vieninteliai žemaičiai turi dviskaitą: vietoj bendrinėje kalboje vartojamų „mudu“ ar „mudvi“, vartoja „vedu“, „vedvi“. Pavyzdžiui, ne „mudu dirbam“, bet „ vedu dėrbau“, vietoj „judu dirbat“ – „jodu dėrbatau“. Anot J. Pabrėžos, žemaičiai kartu su veiksmažodžiu mėgsta vartoti pastiprinamuosius žodelius: „žemėn“, „šalin“, „lauk“ ir t. t. Pavyzdžiui, sąvokos „tievalis mėršt“ ir „tievalis mėršt žemėn“ – skiriasi. Pirmuoju atveju tėvelis, kad ir silpnas, dar gali pagyventi. O antruoju – žemiškąją kelionę tuoj baigs.

Savitas ir žemaičių žodynas: vietoj smilkinio sako „plonyms“, vietoj rupūžės – „kriupis“, vietoj tingus – „slinks“. Šmaikštaudamas J. Pabrėža publikos paprašė į žemaičių kalbą išversti atlikėjo Stasio Povilaičio dainos žodžius „Švieski man vėl“ . Daugelis žinojo: „Žėbink mon apėntas“.

Apie žemaičių kalbos reikšmę Lietuvos gyvenime įdėmiai klausėsi gausiai susirinkę palangiškiai ir miesto svečiai.

Vadovavo 27 ekspedicijoms

J. Pabrėža kartu su studentais dalyvavo ir vadovavo 27-ioms ekspedicijoms po Žemaitiją. Jis atviravo, jog sunkiausia ir buvo surinkti knygai medžiagą, susisteminti ir išguldyti rašte.

Anot pašnekovo, žemaičiai – aktyvūs kūrėjai, savo kalba rašo ir prozą, ir poeziją, žemaičių kalba leidžiami laikraščiai ir žurnalai „A mon sakaa“, „Žemaičių žemė“, taip pat – knygos. Tarp prozininkų jis paminėjo Edvardą Rudį, Teklę Džervienę, Donatą Butkų, tarp poetų – Stasį Anglickį, Justiną Kubilių, Viktoriją Daujotytę, Dalią Zebitienę, Stasį Jonauską. Autoriaus žodžiais, jeigu leidžiami žemaitiški leidiniai, vadinasi, ir ta kalba gyvuoja.

Pietų žemaičių tarme XIX a. rašė Simonas Stanevičius, Dionizas Poška, šiaurės žemaičių – Jurgis Pabrėža, Simonas Daukantas, Motiejus Valančius, o 1855-aisiais Juozas Čiulda buvo parašęs ir gramatiką. Gaila, kad ji išleista pavėluotai. Kas žino, gal, kaip sakė, knygos „Žemaičių kalba ir rašyba“ autorius, tai būtų turėję lemiamos reikšmės, kai buvo svarstoma, žemaičių ar aukštaičių kalbos pagrindu formuoti valstybės bendrinę kalbą.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas