Šalia mylimo žmogaus gyvenimas prabėga akimirksniu

Juodupėniškiai Aldona ir Aloyzas Stonkai kartu pragyveno penkiasdešimt metų ir užaugino penkis sūnus. Kai per šventes jų namuose susirenka visi sūnūs su marčiomis, trylika anūkų ir vienas proanūkas, namuose pasidaro net ankštoka.

Aldona ir Aloyzas Stonkai, užauginę penkis sūnus ir nuo jaunystės sunkiai dirbę, dabar džiaugiasi gyvenimu.

Sūnums aplankyti tėvus - progų nestinga: gimtadieniai, vardadieniai bei įvairios kitos šventės. Ir be progos jie mielai praveria tėvų namų duris, nes žino, jog visada čia laukiami.

Nors prabėgo pusšimtis metų, A.ir A.Stonkai puikiai pamena 1957 metų gegužės 1 dieną, kai juodu tuokėsi bažnyčioje. Tuomet Aloyzui buvo 26-eri, Aldona - ketveriais metais jaunesnė.

Dar praėjusią vasarą, gimus proanūkui, jų namuose susitiko penkios kartos. - Gaila, kad neseniai eidama 97 metus mirė senolė. Todėl nešventėme ir auksinių vestuvių,- sakė A.Stonkienė.

Aldona šeimoje buvo vyriausia iš devynių vaikų. Nebijanti darbo, gyvenimiškos patirties pasisėmusi padėdama auginti jaunesnius brolius ir seseris. Nors labai norėjo mokytis, tačiau baigti mokslų neturėjo galimybės.

- Į mokyklą ėjau avėdama klumpes ar nagines. Su naginėmis ne tik eiti, bet ir bėgti galėjai. O klumpės – sunkios, bijojai, kad kur neužkliūtum ir negriūtum,- savo vaikystę prisiminė pašnekovė.

Pati Aldona vestuvėms pasisiuvo ir baltą nuotakos suknelę. Nuometą parūpino pusseserė.

Likimo nelepintas Aloyzas prie altoriaus ėjo senu, Aldonos išvalytu kostiumu.

Pasak A.Stonkienės, jos pažintis su Aloyzu prasidėjo šokiuose, jam grįžus iš armijos.

A.Stonkus negali pasakyti, kodėl jam Aldona taip įkrito į širdį. Ir ilgam – visam gyvenimui.

Sukūrę šeimą A.ir A.Stonkai pradėjo statyti namą. Tačiau neilgai juo džiaugėsi – vyko melioracija, ir jie iš savo sodybos buvo iškeldinti.

Gimus dviem sūnums - Aloyzui ir Adomui, į pasaulį atėjo dvynukai – Virgis ir Edvardas. Buvo daug džiaugsmo, tačiau ir dvigubai daugiau rūpesčių.

- Nespėjai dieną išskalbti vystyklų, kitą dieną skalbi visą kalną. O juk neturėjome tada ir skalbimo mašinos,- sakė A. Stonkienė.

Vėliau pasaulį išvydo dar vienas sūnus – Arūnas, kuris sukūręs šeimą dabar gyvena kartu su tėvais.

Pasak pašnekovės, vaikai nebuvo išdykę ir rūpesčių nekėlė. Iš mokyklos grįždavo tokie pat tvarkingi ir švarūs, kokie išeidavo.

Augindama penkis vaikus A.Stonkienė nesėdėjo be darbo – fermoje melžė karves, prižiūrėjo veršius. Dalį karvių tekdavo melžti rankomis. Kad laiku spėtų jas pamelžti, į darbą keldavosi antrą valandą nakties. Ne kartą jos darbo rodikliai buvo įvertinti geriausiai.

Pasak Stonkų, kaip greitai bėga laikas, parodo nuotraukos: čia vaikai buvo maži, o čia - jau suaugę.

Dirbdami, augindami vaikus jie neturėjo laiko barniams ir pykčiams. Ir kartu nugyvenę pusšimtį metų, nepamena rimtesnio barnio.

- Stonkai - gerbiami žmonės Juodupėnuose. Aldona dainuoja ansamblyje, gražiai skaito eiles, gieda laidotuvėse. O kokius skanius sūrius gamina, - „auksine“ juodupėniškių pora pasidžiaugė Kretingos kultūros centro Juodupėnų filialo vedėja Danguolė Vaičekauskienė.

• Rašyti komentarą (1)