Nemokama mokykla, už kurią vis tiek tenka mokėti

Mokslo metai jau įsibėgėjo, o kartu su jais ir išlaidos, kurių nėra jokiame priemonių sąraše. Vienoms šeimoms pratybos, būreliai ar korepetitorius yra tik eilutė biudžete, kitoms – kasdienis sprendimas, ko vaikui teks atsisakyti. Vakarų Lietuvos tėvų forumo (toliau – VLTF) pirmininkė Laura Tarozienė pastebi, kad skirtingos šeimų galimybės kasmet išryškėja dar tik ruošiantis rugsėjui. O neseniai paskelbti tarptautinio PISA 2025 m. tyrimo rezultatai leidžia pažvelgti plačiau: kaip Lietuvos mokiniams sekasi ir ar mokykla pajėgia mažinti skirtumus tarp jų.

Lietuvos penkiolikmečiai – aukščiau EBPO vidurkio

PISA yra tarptautinis tyrimas, kuriuo tikrinama, ar penkiolikmečiai geba pritaikyti žinias realiose situacijose. Praėjusiais metais daugiausia dėmesio skirta gamtos mokslams: vertinta, ar mokiniai geba paaiškinti gamtos reiškinius, įvertinti tyrimus ir kritiškai vertinti mokslinius duomenis.
Bendras Lietuvos rezultatas džiugina. Šalies penkiolikmečių gamtamokslinio ir matematinio raštingumo pasiekimai statistiškai reikšmingai viršija EBPO šalių vidurkį, o gamtos mokslų srityje Lietuva tarp 91 tyrimo dalyvių užima 20–29 vietą. Aukščiau vidurkio mokiniai pasirodė ir naujoje informatinio problemų sprendimo srityje, kurioje vertinta, kaip jie sprendžia uždavinius naudodamiesi skaitmeninėmis technologijomis.
Džiugina ir tai, kad šeimos padėtis vaiko rezultatus lemia vis mažiau. Skirtumas tarp mokinių iš palankiausios ir nepalankiausios socialinės ir ekonominės aplinkos nuo 2022 m. sumažėjo nuo 88 iki 63 taškų ir dabar yra mažesnis negu vidutiniškai EBPO šalyse. Svarbiausia, kad atotrūkis mažėjo ne todėl, kad stipresnieji suprastėjo, o todėl, kad pagerėjo nepalankioje aplinkoje augančių vaikų pasiekimai.

Vieta ir mokykla vis dar lemia daug

Kitas atotrūkis Lietuvoje išlieka neįprastai didelis. Skirtumas tarp miestų ir kaimų mokinių rezultatų beveik dvigubai didesnis negu vidutiniškai EBPO šalyse, o Estijoje, Latvijoje ir Suomijoje jis kelis kartus mažesnis negu pas mus.
Vis dėlto tyrimo rezultatų pristatyme akcentuojama, kad mokykla kaime savaime nereiškia žemų rezultatų, o mokykla mieste – aukštų. Kartu nurodoma, kad Lietuvos miestuose mokosi daugiau vaikų iš palankesnės socialinės ir ekonominės aplinkos, o kaimuose – iš mažiau palankios. Be to, maždaug ketvirtadalis mokinių rezultatų skirtumų susiję su tuo, kurioje mokykloje vaikas mokosi.
Tyrimo skaičiai rodo, kokių rezultatų vaikai pasiekia, bet ne tai, kas slypi už jų. Tėvų atstovų teigimu, dalį pagalbos mokytis šeimos vis dažniau perka už mokyklos ribų.
Parama baigiasi ties bazinėmis priemonėmis
Tai, ką tyrimas matuoja taškais, šeimos jaučia kasdien. „Vieni gali be didesnių sunkumų nupirkti visas reikalingas priemones, atnaujinti ar įsigyti uniformas, o kiti turi labai tiksliai planuoti ir apskaičiuoti visas būsimas išlaidas“, – sakė L. Tarozienė.
Sunkiau besiverčiančioms šeimoms skiriama parama mokyklinėms priemonėms, tačiau, pašnekovės vertinimu, jos dažniausiai užtenka tik paprasčiausiems, baziniams pirkiniams.
Viena brangiausių išlaidų yra pratybų sąsiuviniai. Ypač daug jų reikia pradinukams, dažnai po kelias dalis. „Čia sutaupyti dažniausiai nepavyksta, nes jų kainos kasmet kyla“, – pastebėjo pašnekovė.
Papildomai tėvams kainuoja pailgintos dienos grupė, vaikų maitinimas, būreliai. Ir nors būreliams skiriamas neformaliojo vaikų švietimo (NVŠ) finansavimas, jo neužtenka, priemoką vis tiek tenka sumokėti tėvams.
Todėl vieni vaikai lanko kelis privačius būrelius, o kiti renkasi tik iš savivaldybės finansuojamų programų ar mokyklos siūlomų nemokamų veiklų. Panašiai ir su technologijomis. „Vieni moksleiviai turi naujesnius telefonus, kompiuterius ir internetą namuose, o yra šeimų, kurios vaiko tokiomis priemonėmis aprūpinti negali“, – sakė VLTF pirmininkė ir pridūrė, kad taip atsiranda skaitmeninė atskirtis.

Korepetitorius – jau ne tik abiturientams

Pasak pašnekovės, korepetitoriai tampa gana įprasta, nors ir neoficialia švietimo sistemos dalimi. Ir nebėra taip, kad tėvai perka korepetitorių paslaugas tik egzaminams besiruošiantiems abiturientams. Vis dažniau papildomų pamokų prireikia ir jaunesnių klasių mokiniams, net darželinukams, kurie dar tik pradės lankyti mokyklą.
Dažniausiai tėvai korepetitorių ieško todėl, kad vaikas turi realių mokymosi spragų. „Klasėse mokosi daug vaikų, mokytojas negali kiekvienam skirti tiek individualaus dėmesio, kiek jo reikėtų. Beveik kasdien einamos naujos temos ir, jei vaikas kurios nors iš jų nesuprato, kaupiasi spragos“, – paaiškino pašnekovė.
Kita dalis tėvų savo vaikams korepetitorius samdo ne dėl nesėkmių, o siekdami aukštesnio pažymio, geresnio egzamino balo ar pasiruošimo stojimams. Be to, svarbu ne tik pinigai, bet ir tai, kiek tėvai išmano sistemą. Vieni žino, kur ieškoti pagalbos, kokias lengvatas ar nemokamas paslaugas galima gauti, ir turi tam laiko.

„Kiti, net ir labai norėdami padėti vaikui, gali neturėti nei laiko, nei informacijos, nei pasitikėjimo bendrauti su institucijomis ar įstaigomis“, – pastebėjo VLTF pirmininkė.
Ilgos darbo valandos ar pamaininis darbas lemia, kiek laiko tėvai gali skirti vaiko mokymuisi namuose. Tačiau, net ir turint laiko, padėti ne visada paprasta, nes, net ir žinodamas teisingą atsakymą, tėtis ar mama gali tiesiog nemokėti tinkamai ir pagal švietimo gaires vaiką mokyti visų reikiamų dalykų. Tai – dar viena priežastis, kodėl šeimos kreipiasi į korepetitorius.

Kai klasė išvyksta be tavęs

Planuodami ekskursijas ir edukacijas, mokytojai dažniausiai renkasi nemokamas, pigias ar Kultūros pasu apmokamas veiklas. Vis dėlto pasitaiko, kad klasės išvyka kainuoja daugiau, negu šeima gali skirti. Tada vaikas tą dieną mokosi su kita klase, dalyvauja kitose veiklose mokykloje arba, suderinus su tėvais, išleidžiamas namo. „Tuomet vaikas praranda ne tik pramogą, bet ir mokymosi bei bendravimo su klasės draugais patirtį“, – sakė L. Tarozienė.
Pasak jos, tokios situacijos vaiką žeidžia labiau, negu galėtų atrodyti suaugusiesiems. „Būdamas tokioje situacijoje vaikas jaučiasi atstumtas, kitoks, jis nedalyvauja bendroje patirtyje, apie kurią vėliau kalba visa klasė. Vaiką gali apimti gėdos, nusivylimo, nevisavertiškumo jausmas, kad šeima neturi finansinių galimybių. Dažnai tokie jausmai paveikia labai smarkiai“, – pasakojo VLTF pirmininkė.

Kaime klausimas – ne tik kaina

„Kaimiškoje vietovėje problema dažnai yra ne tik tai, ar šeima gali už paslaugą sumokėti, bet ar ta paslauga apskritai yra pasiekiama“, – sakė L. Tarozienė.
Kaip pavyzdį ji pateikia antrokams ugdymo programoje numatytas plaukimo pamokas. Kai kur jas tenka pakeisti papildomomis kūno kultūros pamokomis, nes apylinkėse tiesiog nėra tinkamo baseino. „Negalėčiau teigti, jog Vakarų Lietuva kuo nors labiau išsiskiria iš kitų regionų“, – sakė L. Tarozienė.
Pasak jos, visoje šalyje didesniuose miestuose yra daugiau būrelių, paslaugų šeimoms ir geresnė sveikatos priežiūra. Tai atliepia ir PISA duomenis apie atotrūkį tarp miestų ir kaimų mokinių.

Ką gali mokykla

Mokykla, pasak VLTF pirmininkės, gali pasirūpinti, kad vaikas nebūtų išskirtas. Ji gali leisti dalyvauti veiklose nepriklausomai nuo šeimos pajamų, pasitelkdama mokyklos ar savivaldybės lėšas. Taip pat gali teikti nemokamas konsultacijas, užtikrinti reikalingas mokymosi priemones ir informuoti apie vietovėje prieinamas paslaugas. „Mažesnėje mokyklos bendruomenėje, kur vieni kitus geriau pažįsta, galbūt labiau ir atviriau kalbama apie finansavimo trūkumą, tariamasi ir ieškoma būdų, kaip sumažinti išlaidas“, – bendruomenės reikšmę akcentavo L. Tarozienė.
Ne mažiau svarbu, kad mokykla ugdytų pagarbą, empatiją, solidarumą ir gebėjimą priimti kitokį. „Vienose mokyklose tai įgyvendinti pavyksta visai neblogai, kitur – tai vienas didžiausių skaudulių“, – sakė VLTF pirmininkė.

Pagalbos yra, bet ji turi pasiekti šeimas

L. Tarozienė nemano, kad sprendimas yra vien naujos programos. Pasak jos, jau dabar veikia nemažai pagalbos priemonių: socialinė parama, nemokamas maitinimas, mokinio reikmenys, švietimo pagalbos specialistai, nemokamos konsultacijos, neformalusis ugdymas.
„Labai svarbu ne tik kurti naujas priemones, bet ir užtikrinti, kad jau esamos realiai pasiektų tas šeimas, kurioms jų labiausiai reikia. Tiesiog reiktų labiau stiprinti tai, kas jau yra sukurta“, – sakė ji.
O tam būtinas glaudus mokyklos, savivaldybės, valstybės institucijų ir šeimos bendradarbiavimas.
Panašia kryptimi krypsta ir PISA tyrimo pristatymo rekomendacijos: stiprinti paramos mokiniui sistemą, įskaitant konsultavimą, pagalbą mokantis, papildomas pamokas ir vežiojimą, o savivaldybėse ieškoti būdų mažinti atotrūkį tarp mokyklų.

Karolina BALČIŪNAITĖ
„Santarvė“

airoteka

Parašykite komentarą