Pirmieji žingsniai versle
Dominykas ir Vilimas – du jauni nagingi vyrai, kažkada krimtę mokslus toje pačioje Kulių vidurinėje mokykloje. Kaip dažnai būna, baigę mokslus abu pasuko skirtingais keliais.
„Bet po kiek laiko pradėjom vėl bendrauti. Vilimas turėjo patalpas dirbtuvėms, aš buvau pradėjęs vystyti baldų gamybos versliuką. Susėdom ir nutarėm mano patirtį, jo dirbtuves ir mūsų abiejų entuziazmą sudėti į vieną krūvą ir pažiūrėti, kas iš to išeis“, – verslo pradžią prisiminė Dominykas.
Savo dirbtuves Kuliuose vyrai pavadino „Ći Ći House“. Šis pavadinimas gimė sujungus dvi pirmąsias Dominyko pavardės raides ir buvo jo sugalvotas dar tada, kai jis vienas meistraudavo. Vėliau, įsijungus ir Vilimui, draugai nutarė pavadinimo nebekeisti, nes taip pavadintos paskyros socialiniuose tinkluose jau turėjo sekėjų ir šiokį tokį žinomumą.
Kuliškiai iš pradžių kūrė interjero detales, medinius dekoratyvius šviestuvus, krėslus.
„Dėliojom dizainus, tyrėm rinką. Verslo pagrindų mūsų niekas nemokė, viską darėm bandymų keliu. O tada išsikristalizavo idėja restauruoti senus baldus. Pamatėm, kad yra poreikis“, – taip bendros veiklos pradžią prisimena Vilimas.
Savam krašte pranašu nebūsi?
Dirbtuves vyrai įsirengė Vilimo namų kieme esančiame ūkiniame pastate. Visai netoli gyvena ir Dominykas, tad abu juokauja, kad įsikūrė itin patogiai – į darbą gali ateiti su šlepetėmis ir kavos puodeliu rankoje.
Paklausti, ką apskritai jaunam žmogui veikti Kuliuose, nedidelėje gyvenvietėje toli nuo didžiųjų miestų, vyrai patikina veiklos čia nepasigendantys. Netgi priešingai – džiaugiasi aplinkui tvyrančia ramybe ir galimybe visiškai atsiduoti kūrybinei, darbinei veiklai.
„Mes daug diskutuojam, kodėl čia verta kažką daryti, – prisipažino Vilimas. – Pirmiausia dėl to, kad čia nėra konkurencijos, be to, nėra pagundų, pramogų, barų, koncertų, kurie galbūt atitrauktų dėmesį.“
Vyrai sako sulaukiantys užsakymų iš visos Lietuvos, tad tos kelios dešimtys ar keli šimtai kilometrų iki bet kurio Lietuvos kampelio yra nesunkiai įveikiami.
Įdomu tai, kad apie netradicinę Dominyko ir Vilimo veiklą jau rašė ne vienas didysis šalies portalas, tačiau pačiuose Kuliuose, pašnekovų teigimu, jų veikla dar mažai žinoma. Retas atkreipia dėmesį, nors jųdviejų dirbtuvių vartai dažnai būna atidaryti, ūžia staklės. Vyrukai sako esantys kaip tie batsiuviai be batų – vis dar neprisiruošiantys pasigaminti iškabos, kuri skelbtų, kad čia veikia „Ći Ći House“. Gal, kai ji atsiras, du draugai taps žinomesni ir Kuliuose.
Daiktai su istorija
Dominykas ir Vilimas savo dirbtuvėse restauruoja senus krėslus, pervelka sofas, neatpažįstamai atnaujina laiko paveiktas spintas, komodas. Savo eilės dirbtuvėse kantriai laukia ir senutėlis lagaminas.
Paklausti, kas yra pagrindiniai jų klientai, kuliškiai ilgai negalvodami atsakė, kad tai – vyresnio amžiaus žmonės, paprastai – moterys. Tiesa, socialiniuose tinkluose palaikymo daugiausiai sulaukia iš jaunimo. Jauniems žmonėms apskritai priimtinesnės antrinio panaudojimo, tvarumo idėjos, bet jie retai turi senų baldų, kuriems reikėtų remonto.
Pašnekovai tikino patys užaugę serijinės gamybos ir nekokybiškų daiktų bumo amžiuje, kai nebereikia saugoti daiktų, nes vienam sulūžus lengvai gali nusipirkti naują. Kartu kaip ir nebėra galimybės, būtinybės prisirišti prie daiktų, kas buvo būdinga mūsų tėvams ir seneliams.
Vis dėlto kuliškiai neslėpė patys mėgstantys pasidairyti po sendaikčių parduotuves, apsilankantys ir bagažinių turgeliuose, kur galima rasti dėmesio vertų senienų. O gavę kokį įdomesnį užsakymą ir ardydami seną baldą neretai aikčiojantys, kaip įdomiai ir išradingai jis suręstas.
Vyrai nevynioja žodžių į vatą: seno baldo restauravimas nėra pigus. Dažnai už tuos pinigus galėtum nusipirkti kažką naujo. Bet pirkti naują – visada loterija, nežinai, ką gausi ir kiek tarnaus. O senas baldas būna jau patikrintas laiko ir tarsi įaugęs į namus, į šeimą.
Pašnekovai prisiminė kartą vykę į vienkiemį pasiimti senutėlės, daugiau negu 100-o metų spintos. Atnaujinti ją sumaniusi moteris pasakojo, kad nebeliko nei namų, kurioje ta spinta stovėjusi, nei to kaimo, o štai pats baldas išliko. Negi išmesi tokį?! Vyrukai ją atnaujino ir pritaikė šių laikų reikmėm, tad tikėtina, kad jų dėka šis baldas šeimininkams tarnaus dar šimtą metų.
O visai neseniai kuliškiai ėmėsi naujo iššūkio. Klaipėdos rajone, Agluonėnų kaime, esanti evangelikų liuteronų bažnyčia užsakė pagaminti 12 suolų. Draugai sakė šio užsakymo ėmęsi su dideliu entuziazmu, nes kartais būna taip, kad pabosta spręsti senų baldų restauracijos rebusus ir norisi „pasikalbėti“ su šviežiai nupjautu, mišku dar kvepiančiu medžiu. Tada galimybė pakeisti veiklą būna tikras išsigelbėjimas.
Draugystė, atlaikiusi išbandymą verslu
Žinoma, smalsu paklausti, o kaip išbandymą verslu atlaikė jųdviejų draugystė? Ir čia tenka nustebti išgirdus, kad Vilimas su Dominyku, kartu besisukantys dirbtuvėse, neretai susigalvoja bendrų veiklų ir laisvalaikiui. Būna, kartais ištrūksta kartu į kokią kelionę. Bet pasitaiko ir tokių dienų, kai norisi pabūti atskirai. Priimantys tai kaip natūralų procesą ir duodantys vienas kitam erdvės.
Draugai juokiasi prisiminę, kad tik pradėję bendradarbiauti labai kruopščiai skirstėsi pareigybes, kas už ką bus atsakingas. Bet tuoj pamatė, kad tai – laiko gaišimas. Dabar darbus sako pasiskirstantys tarytum nejučia, užtenka vieno kito žodžio ar žinutės.
Besišnekant Vilimas užsiminė, kad neretai po darbo dirbtuvėse skuba į budėjimą miestelio gaisrinėje, kur dirba ugniagesiu gelbėtoju.
„Gaisrinėje daugiau streso, o čia, dirbtuvėse, daugiau meditacijos. Nors, kai spaudžia terminai, ir čia būna veiksmo“, – šypsojosi Vilimas.
Vyrai daugiausia dirba dviese, kartais, kai užsakymų būna daugiau, į pagalbą pasikviečia vieną jaunuolį, gerai išmanantį medžio darbus, ir gobelenus siuvančią moterį. Sako, ne kartą svarstę apie verslo plėtrą, didesnį kolektyvą, bet dirbant restauracijos srityje niekada nežinai, kiek turėsi užsakymų, ar galėsi išlaikyti darbuotoją.
Kaip bebūtų, vyrukai į gyvenimą ir į verslą žiūri optimistiškai. Mažo miestelio ramybė, galimybė dirbti mėgiamą darbą ir dar – gero draugo bei bendraminčio kompanijoje – tai yra viskas, ko palinkėjo sau kažkada. O tas palinkėjimas ėmė ir išsipildė.
