Įtraukusis ugdymas reiškia ne vien tai, kad vaikas mokosi bendroje klasėje. Tikroji įtrauktis prasideda tada, kai vaikas gauna reikalingą pagalbą, gali mokytis, dalyvauti ugdymo procese ir būti mokyklos bendruomenės dalimi. Tuo pačiu turime matyti visą klasę. Joje yra vaikų, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių, ir vaikų, kuriems tokios pagalbos nereikia. Pastarieji taip pat turi teisę į kokybišką ugdymą, mokytojo dėmesį, ramias sąlygas mokytis ir galimybę siekti savo rezultatų. Todėl įtraukusis ugdymas neturėtų būti suprantamas taip, kad vieno vaiko poreikiai automatiškai tampa visos klasės problema. Jeigu klasėje mokosi keli skirtingų poreikių vaikai, mokytojui tenka labai didelė atsakomybė. Jis turi padėti vaikui, kuriam reikia papildomo dėmesio, tačiau tuo pačiu metu negali pamiršti likusių dvidešimties ar daugiau klasės mokinių.
Valstybės kontrolė yra nustačiusi, kad rekomenduojama vienoje klasėje ugdyti ne daugiau kaip tris mokinius, turinčius didelių ar labai didelių specialiųjų ugdymosi poreikių, tačiau realybėje būna ir kitaip.
Mokytojas nėra supermenas. Jis negali vienu metu būti visos klasės mokytojas, individualus pagalbos specialistas, psichologas, socialinis pedagogas ir mokinio padėjėjas.
Jeigu valstybė nusprendė, kad skirtingų poreikių vaikai turi mokytis kartu, valstybė turi pasirūpinti, kad mokykla turėtų pakankamai žmonių ir priemonių šiam sprendimui įgyvendinti.
Tai nėra papildomas komfortas. Tai yra būtina sąlyga, kad įtraukusis ugdymas veiktų.
Mokinio padėjėjas – svarbi sistemos dalis. Mokinio padėjėjas – ne „žmogus šalia“, o svarbi profesija. Mokinio padėjėjo darbas nėra vien „būti šalia vaiko“. Priklausomai nuo vaiko poreikių, tai gali būti pagalba mokantis, komunikuojant, dalyvaujant veiklose, reguliuojant emocijas ar elgesį, orientuojantis aplinkoje ir užtikrinant saugumą bei savarankiškumą. Tai atsakingas ir sudėtingas darbas, todėl turime kalbėti ne tik apie tai, ar mokinio padėjėjų pakanka, bet ir kodėl jų trūksta.
Vienas atsakymų, mano manymu, yra profesijos vertinimas. Jeigu iš žmogaus tikimės atsakomybės už vaiką, gebėjimo suprasti jo poreikius, padėti jam mokytis, komunikuoti, valdyti sudėtingas situacijas ir užtikrinti saugumą, turime atitinkamai vertinti ir šį darbą.
Didesnis atlygis, susietas su kompetencija, pasirengimu ir atsakomybe, galėtų būti viena priemonių sprendžiant mokinio padėjėjų trūkumo problemą. Žmogus turi matyti prasmę ne tik šiame darbe, bet ir galimybę iš jo išgyventi bei augti profesiškai.
Šiandien kalbame apie mokinio padėjėjų trūkumą, tačiau kartu turime klausti: ar padarėme šią profesiją pakankamai patrauklią? Jeigu norime pritraukti daugiau žmonių, turime ne tik ieškoti darbuotojų, bet ir sukurti sąlygas, kad jie norėtų šį darbą dirbti ilgalaikėje perspektyvoje.
Negalime vienu metu sakyti, kad mokinio padėjėjas yra labai svarbi įtraukiojo ugdymo sistemos dalis, ir kartu vertinti šį darbą kaip mažai kvalifikuotą bei menkai apmokamą.
Problema jau yra sisteminė. 2026 m. Valstybės kontrolės auditas „Švietimo pagalba mokyklose“ parodė, kad 2024–2025 mokslo metais 94 proc.
specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių vaikų mokėsi bendrojo ugdymo mokyklose, tačiau 56 proc. jų negavo visos rekomenduotos švietimo pagalbos, o 5 proc. negavo jokios pagalbos. Mokinio padėjėjų ir švietimo pagalbos specialistų trūksta 52 proc. bendrojo ugdymo mokyklų. Šie skaičiai rodo, kad problema nėra vien tėvų nerimas ar vienos mokyklos sunkumai. Tai nacionalinio lygio problema.
Kretingos rajono savivaldybė 2026 m. švietimui skyrė 40,8 mln. eurų – didžiausią savo biudžeto išlaidų dalį. Investuojama į mokyklų infrastruktūrą, pedagogų rėmimą, visos dienos mokyklos paslaugas ir kitas švietimo priemones. Savivaldybė organizuoja mokyklų darbą, ieško darbuotojų, sprendžia kasdienes problemas ir stengiasi atsakyti į šeimų poreikius. Tačiau, jeigu valstybė nustato bendrą švietimo politikos kryptį, tai ir bazinis finansinis pagrindas taip pat turi būti valstybės atsakomybė. Kai mokinio padėjėjo pagalba vaikui nustatyta kaip būtina, jos bazinį finansavimą turi garantuoti valstybė. Taip pat turi būti aiškiai apibrėžti mokinio padėjėjo kompetencijų ir pasirengimo reikalavimai, užtikrintas kvalifikacijos tobulinimas ir profesinio augimo galimybės.
Prasidedant naujiem mokslo metams į mokyklas ateis ne statistika. Ateis vaikai. Ateis jų tėvai. Ateis mokytojai. Ateis mokinio padėjėjai. Ir kiekvienas jų į naujus mokslo metus atsineš savo lūkesčius, nerimą ir atsakomybę. Todėl šiandien turime klausti ką turime pakeisti.
Įtraukusis ugdymas yra valstybės pasirinkimas. Dabar reikia, kad valstybės atsakomybė atitiktų šio pasirinkimo mastą.
Mūsų vaikams reikia ne tik teisės būti vienoje klasėje. Jiems reikia realios galimybės joje mokytis. Ir tam reikia ne vien gerų mokytojų, ne vien pasiaukojančių mokinio padėjėjų ir ne vien papildomų Savivaldybės pastangų.
Tam reikia veikiančios valstybės politikos.
