Lemtingi atradimai
Gerą atmintį išsaugojęs 89-erių R. Dichavičius papasakojo, kad dar jaunytėje, būdamas gal 20-ties, motociklu aplėkdavęs visą Lietuvą – kaimus ir miestelius, smalsiai apžiūrėdamas įdomiausias vietas.
„Palangos gintaro muziejuje vykdavo menininkų plenerai, seminarai, o prošal važiuodamas aplankydavau ir Kretingą. Pirmąkart koją į Kretingą įkėliau 1965-aisiais. Mėgdavau užsukti į kapines, rasdavau ten įdomių dalykų. Senosiose Kretingos kapinėse, kur Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos kapo koplyčia, žiūriu – nupjautas medis, iš kurio kamieno augo dar 4 medžiai. Stabtelėjau, žiūriu – prie vartų šiukšlių krūva. O joje – paminklo nuolauža su itin meniškai iškaltu mergaitės profiliu. Draugui sakiau – koks gražus profilis, o jis numojo ranka – ai, einam iš čia“, – kūrybos požiūriu lemtingą momentą prisiminė menininkas.
Vėliau R. Dichavičius, dirbdamas jaunimo žurnalo „Moksleivis“ redakcijoje, atvykęs į Kretingą, tuometinėje vidurinėje mokykloje paprašė, kad jam leistų nufotografuoti kokį nors gabų ir išvaizdų vaiką. „Man parodė mergaitę labai ilgais, kone ligi žemės ir gal 2 kg sveriančiais plaukais. Išsivedžiau ją į lauką fotografuoti. Labai gražūs ir įsimintini kadrai, kurių negatyvų, deja, neišsaugojau“, – tolimesnę mergaičių profilių panašumo istoriją pasakojo R. Dichavičius, paatviravęs – jei ne tie panašumai, galbūt nebūtų nė jo garsiojo, beje, ir patį menininką visame pasaulyje išgarsinusio fotografijos albumo „Žiedai tarp žiedų“.
Grožis gyvas nuotraukose
Apie tai, kaip gimė šis albumas, R. Dichavičius papasakojo tolesnę istorijos eigą: „Praėjus gal 30 metų po šių įvykių, tvarkiau savo nuotraukų archyvą. Ir staiga aptinku, kad mergaitės profilis, iškaltas paminkle, ir tos mergaitės, kurią fotografavau mokyklos kieme, – kone identiški. Aš nesiimu narplioti istorijos – ar kas siejo tas mergaites, gal giminystė, o gal ne, bet man, kaip menininkui, svarbi pati idėja pagal Hipokrato principą „Ars longa, vita brevis“ – „Gyvenimas trumpas, menas ilgaamžis“. Per 60 metų pasikeitė gal dvi žmonių kartos, o mano nuotraukose užfiksuotos mergaitės gyvos, jos vis dar plazdena įamžintos savo jaunystėje.“
Gyvosios fotografuotos mergaitės profilis tapo fotoalbumo „Žiedai tarp žiedų“ viršeliu, o knygos viduje priešpastatyti abu profiliai – R. Dichavičiaus užfiksuotos kretingiškės mokinės ir paminklui pozavusios mergaitės.
Rimanto Dichavičiaus aktuose dominuoja pražydęs gamtos ir moters grožis.
Atnešė pasaulinę šlovę
Menininkas neslėpė, kad būtent šis albumas, kuriame jis fiksavo aktus – trapų ir žavų jaunos moters kūno grožį, atnešė jam pasaulinę šlovę. Albumas užtemdė sovietmečiu vyravusias grožio suvokimo normas ir formas. Jis atsiminė, kaip dar 1989-aisiais surengęs į albumą gulusių aktų parodą Maskvoje, patyręs tokią laviną lankytojų, kad šie besigrūsdami išmušė parodų centro vitrinų langus, jų srautą teko tramdyti tuometės milicijos pareigūnams.
„Šis albumas man yra brangiausias. Dabar jau aktų nebefotografuoju, o ir sunkų fotoaparatą vis rečiau beištraukiu, labiau mėgstu fotografuoti grožį gamtoje plačiąja prasme. Kažkada net šiukšlyne radau grožį, kuris tapo etalonu, rodančiu meno nemirtingumą. Gyvas pavyzdys: mergaitė atėjo į mane, kaip kūrėją, aš ją perkėliau į savo knygą, o iš ten ji pateko į parodas ir fotoalbumą“, – kalbėjo menininkas.
Menas nebeišgelbės šiuolaikinio pasaulio
Fotomenininkas atviravo anksčiau manęs, kad, pagal Fiodorą Dostojevskį, menas išgelbės pasaulį, tačiau šiandieną taip nebemanąs. „Matau, kad pasaulyje meną vertinančių dvasios aristokratų bėra gal koks pusantro procento, didžioji dauguma – subanditėjusių piliečių. Pažiūrėkit, kas darosi Europoje, senosios žmonijos kultūros žemyne – krinta bombos, išdega kvartalai nekaltų žmonių. Grožį turime savyje, reikia jį perfiltruoti per save, antraip jis tik kabo erdvėje“, – filosofiškai mąstė R. Dichavičius, daugelio prestižinių meno premijų laureatas.
Menininkas su nuoskauda kalbėjo ir apie tai, kad, jam sutikus ir suderinus su Neringos savivaldybe, Nidoje, einat į paplūdimį, iš akmens Šauklių meistrai, vadovaujami Mindaugo Jankausko, sukūrė smėlyje gulinčios mergaitės skulptūrą būtent pagal vieną R. Dichavičiaus nuotraukų iš to paties albumo „Žiedai tarp žiedų“. Deja, vandalų ji buvo nuniokota.
Pašnekovas sakė, kad į Kretingą užsukąs kone kasmet, vykdamas su savo žmona Aušra, kuri yra kriminalistė, ilsėtis į Palangą. Čia turi draugų ir gerų pažįstamų, viena jų – taip pat fotografija besidominti kretingiškė muzikė ir giesmių kūrėja Rasa l.apienė. O Palangoje jau kelis dešimtmečius jį sieja bendrystė su buvusiu jo studentu, neseniai 70-metį atšventusiu fotografu Adu Sendrausku, kurio jubiliejinėje šventėje šįkart ir apsilankė.
Identifikavo pozavusią kretingiškę
Kai straipsnį apie fotoalbumo „Žiedai tarp žiedų“ sąsajas su Kretinga „Pajūrio naujienose“ publikavo kraštietis Romualdas Beniušis, atsiliepė fotografuotą mergaitę pažinojusi 74-erių kretingiškė pedagogė Regina Budginienė. Ji papasakojo, kad toji ilgakasė mergaitė – tai 1967-aisiais fotografuota jos bendramokslė Virginija Brazytė.
„Ji buvo metais už mane vyresnė, tačiau mokiausi kartu su jos seserimi Violeta. Virginija buvo labai gražių veido bruožų, ilgomis kasomis – tokių savo gyvenime daugiau niekad nesu mačiusi. Violeta sakydavo, kad sesės plaukus plauna dviese su mama. Kai jos nuotrauka pasirodė „Nemuno“ žurnale, mes, mergaitės, ir džiaugėmės, ir pavydėjome Virginijai“, – prisiminė R. Budginienė.
Reginos žodžiais, ilgakasė Virginija žaidė krepšinį pas trenerį Joną Pauliukonį, turėjo jauniausią, tuomet 5-metį brolį Algirdą Brazį, kuris vėliau tapo įžymiu Lietuvos krepšininku ir treneriu.
Brazių šeima buvo atsikrausčiusi į Kretingą iš Šakių rajono, Plokščių, ir, anot R. Budginienės, čia tegyveno vos vienerius metus, vėliau išsikraustė į Kauną. Tolimesnio šios šeimos ir R. Dichavičiaus fotomodelio Virginijos likimo ji nežino.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
