„Rimantas buvo tas žmogus, kuris mane ir pastūmėjo fotografo keliu. Mane nepaprastai sužavėjo Palangos „Naglio“ kino teatre 1972-aisiais surengtoje šalies fotomenininkų parodoje eksponuoti Rimanto Dichavičiaus darbai. Jie tiesiog mane įkvėpė, o ir fotografijos meistras, įvertinęs mano darytas nuotraukas, pasakė, kad galiu studijuoti šį meną“, – A. Sendrauskas prisiminė, kad tuomet R. Dichavičius buvo įsitikinęs, jog Vilniaus dailės institute bus atidarytas meninės fotografijos skyrius, kuriame jis dėstytojaus. „Adai, norėsiu, kad būtum mano studentas“, – pasakė jis. Tačiau skyriaus tada neįsteigė, ir aš tapau Rimanto studentu Vilniaus technologijos technikume.“
Tuomet Adas dar nežinojo, kad šio technikumo dėl tam tikrų aplinkybių – tarnybos sovietų armijoje, vėliau – ir saugumo persekiojimų – jis nebaigs, kad ne vienerius metus jam teks praleisti Rusijoje, Novgorode, iš kur jis, mokydamasis neakivaizdžiai, į Lietuvą sugrįš įgijęs mokslo baigimo diplomus Maskvos politechnikume ir Peterburgo kultūros institute, kad sutiks žmoną Viktoriją, taip pat fotografę, su kuria susilauks ir užaugins tris sūnus.
Fotografuoti A. Sendrauskas pradėjo dar besimokydamas Palangos vidurinėje mokykloje, kai mokytojas Algimantas Želvys įsteigė fotobūrelį. Tada neatrodė, kad paaugliškas kaprizas turėti fotoaparatą ir fotografuoti peraugs į profesiją, vėliau – į verslą ir kūrybinę veiklą.
Labai svarbu jausti savo šaknis
A. Sendrauskas gimė Notėnuose, kur ir susipažino jo tėvai – Genovaitė Bružaitė ir Jonas Sendrauskas, kuris buvęs labai verslus – turėjo dyzelinę kuliamąją ir kuldavo žmonėms grūdus, dirbo matininku. Mama, baigusi Kauno medicinos seserų mokyklą, buvo paskirta čia dirbti naujai įsteigtoje ambulatorijoje.
„Tačiau mano šaknys – jas jausti man svarbu – yra Darbėnų kraštas, kuriame iš tiesų jaučiuosi savas. Motinos tėvai, mano seneliai, Ona ir Leonas Bružai buvo stambūs ūkininkai, gyvenę Naujojoje Įpiltyje ir valdę apie 60 ha žemės. Į Krasnojarsko kraštą buvo ištremti 1951-aisiais ir į Lietuvą sugrįžo tik po 12-os metų. O Grūšlaukės pusėje,
Pieteraičių kaime, kurio jau nebelikę, gyvenę Elzė ir Juozas Sendrauskai tremties išvengė – buvo mažažemiai, turėję 5 ha nedidelį ūkį“, – A. Sendrauskas žino ir tą šeimos istorijos dalį, kaip tremties pavyko išvengti jo mamai. Kai ji mokėsi Kauno medicinos seserų mokykloje, prie bendrabučio durų pasitikusios bendramokslės perspėjo, jog kambaryje jos laukia įtartini vyrai. „Viską supratusi ji į kambarį negrįžo, po to slapstėsi ir, po kelių mėnesių sugrįžusi mokytis, sėkmingai įgijo felčerės-akušerės specialybę“, – papasakojo pašnekovas, beje, prieš 70 metų rugpjūčio 1 d. ir gimęs motinos darbo vietoje.
O kaip A. Sendrauskas tapo palangiškiu?
„Trys kaimo bernai – be mano tėvo, dar Vladas Turauskas, dabartinės Antano Mončio meno muziejaus direktorės Loretos Turauskaitės tėvas, ir Adomas Kubilius nusprendė persikelti į Palangą. Nuėjo pas tuometinio vykdomojo komiteto pirmininką, padėjo ant stalo lašinių paltį, geros krūminukės ir pasisakė, ko atvažiavę. Pirmininkas sutiko – darbo rankų besistatančiai ir besiplečiančiai Palangai trūko, tik pasakė, kad sklypų namams statyti centre nebelikę – pasiūlė Jūratės, Ganyklų ir Gintaro gatvėse. Man visiškai nesuprantama, kaip tais laikais, kai taip trūko statybinių medžiagų, visi trys per dvejus metus pasistatė namus ir ūkinius pastatus, kuriuose laikė po karvę, kiaulių, vištų. Tik gyvulių Palangoje neliko, kai 1961-aisiais Palanga buvo įteisinta kaip kurortas“, – kalbėjo A. Sendrauskas, kuriam pavyko išsaugoti vaikystės namus Jūratės gatvėje.
Pirmoji nuotrauka – seneliams į Sibirą
A. Sendrausko požiūriu, tokių nuotraukų, kokios buvo daromos prieš kelis dešimtmečius, nebėra ir nebebus. „Mes nebemokame nei fotografuotis, nei fotografuoti“, – įsitikinęs profesionalus fotografas, kuris nepriklausomybės pradžioje įkūrė Palangos fotocentrą. „Greičiausiai jis bus paskutinė fotostudija Palangoje. Jos nelikus, per daug niekas nepasigestų. Ar tai liūdina? Ne, nes keičiasi laikmetis, ir reikia suprasti, kad artimiausiu laiku nebeliks daugybės profesijų, tarp jų – ir fotografo. Juk dabar kiekvienas gali būti fotografu, nes rankoje kasdien turi tam tinkamą įrankį – mobilųjį telefoną“, – A. Sendrausko požiūriu, vis dėlto reikia įdėti pastangų, kad anuometinės nuotraukos neprapultų – jas reikėtų skaitmenizuoti, įkeliant į visuotinai prieinamą LIMIS sistemą, arba patikėti bibliotekoms, muziejams.
Fotografas yra išsaugojęs pačią pirmąją savo vaikystės nuotrauką, kai jo tėvai jį, dar mažą berniuką, vežė į Kauną ir vienoje fotoateljė darytą nuotrauką nusiuntė seneliams į Sibirą. Su šia nuotrauka jie grįžo į Lietuvą, ir vėliau fotografija liko pas anūką. „Daviau užduotį dirbtiniam intelektui, kad ją ištirtų. Sužinojau labai daug įdomių dalykų – kur, kokia technika fotografuota, koks apšvietimas buvo, koks istorinis momentas sukurtas ir panašiai“, – kodėl reikėtų išsaugoti senąsias nuotraukas, motyvavo Adas.
Nauji dešimtmečio planai
A. Sendrauskas prisipažino, kad visus savo gyvenimo planus jis dėliojo kas dešimtmetį. „Mokslas, šeima, verslas, kūryba, poilsis… Kai mane visi sveikino 60-mečio proga, pasakiau, kad pasitraukiu iš visuomenės gyvenimo ir išeinu į kaimą – nusipirkau žemės, pasistačiau namus, įsigijau gyvūnų. Šį rugpjūtį projektas „ganykla“ baigėsi – kitas mano gyvenimo dešimtmečio projektas bus kalba, kuri gali būti muzikos, teatro, literatūros… Aš bandysiu kalbėti fotografijos kalba ir per leidybinę veiklą papasakoti apie pasikeitusią modernėjančią Palangą, Šventąją, į kurią taip pat ateina dideli pokyčiai,“ – jubiliatas sakė, kad jo autobiografinis leidinys „Fotografo metraštis“ yra susijęs su noru palikti prisiminimą apie save, savo nuveiktus darbus, tarp kurių – ir 16-a įvairių leidinių apie Palangą, parodų, dailės katalogai, fotoalbumai.
„Aš stengiausi nebūti vien buitinis fotografas – laisvalaikį skyriau kraštotyrai, kūrybai, rengiau parodas, užsiėmiau leidiniais. Kaip sakė amžiną atilsį rašytojas Rolandas Rastauskas, Sendrauskų fotocentras ilgainiui tapo Palangos kultūros centru, kuriame vykdavo įvairūs susitikimai, pasisėdėjimai, per juos gimdavo idėjos“, – A. Sendrauskas prisiminė ir tai, kad 2003-aisiais, kai Palanga minėjo savo 750-ąjį gimtadienį, jis su bendraminčiais įkūrė „Fotoklubą 750“, kuris, surengęs daugybę parodų, renginių, vienas kurių „Prancūzijos kultūros pėdsakai Lietuvos pajūryje“, kuruojamas dabartinės Kretingos garbės ambasadorės Aidos Kiškytės-Degeix, įvyko ir Prancūzijoje, savo misiją jau atlikęs.
