Kadangi šie metai yra paskelbti rašytojo vyskupo Motiejaus Kazimiero Valančiaus metais, tai ir lėmė pasirinkimą XXI „Literatūros salų“ seminarą Kretingoje skirti humoro formoms lietuvių literatūroje analizuoti. Renginys pavadintas „Komizmo kodai“.
Vilniaus universiteto mokslininkai prof. dr. Brigita Speičytė, doc. dr. Liudas Jovaiša ir doc. dr. Aistė Kučinskienė skaitė pranešimus apie humorą, valančiškąsias temas, vyko pokalbis su Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu poetu Gintaru Grajausku – jį kalbino VU Filologijos fakulteto studentas, poetas ir reperis Pijus Opera.
Doc. dr. Liudas Jovaiša savo pranešime „Humoras Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje: nerimtos kasdienybės krislai iš rimtų tekstų vandenyno“ apžvelgė to meto literatūros tekstų tendenciją – juose nėra nė krislo humoro, nes juokauti viešuose tekstuose tuomet nederėjo. Nuo Antikos laikų komedijos būdavo skirtos prastuomenei, o tragedijos – aristokratams.
Tačiau, pasak mokslininko, humoro krislų visgi aptinkama įsigilinus į asmeninę to meto raštiją – laiškus, dienoraščius, kelionių užrašus – šie nebuvo skirti plačiajai visuomenei, į „silva rerum“ – Lietuvos bajorų šeimos knygą. Atrodytų, kad ir mūsų kraštietis mokslininkas Jurgis Ambraziejus Pabrėža, kaip dvasininkas vienuolis, buvo susitelkęs į askezę ir savo raštuose nemėgo humoro, tačiau, pastebėjo mokslininkas, iš esmės taip nebuvo – su bičiuliais raštiškai jis mėgo pajuokauti.
Mokslininkė Brigita Speičytė pranešime „Motiejaus Valančiaus jaunimas“ rėmėsi pavyzdžiais iš jo apysakos „Palangos Juzė“. Rašytojas itin šmaikščiai vaizduoja 18–22 metų amžiaus amatininką, tiksliau nuo meistro pabėgusį mokinį, ištvėrusį tik trejus metus, ir savo amatą vertinantį kaip dingstį pamatyti pasaulį. Apysakoje Juzė niekur nėra pavaizduotas kaip dirbantis siuvėjas, o – kaip muzikantas, šokėjas, jaunimo pramogų mėgėjas, būtent šioje terpėje jis tampa suaugusiuoju. Akcentuojamas jo proto guvumas, veržlumas, meniška prigimtis.
Per šį savo personažą M. Valančius išskyrė jaunuolio išlaisvėjimo nuo tėvų įtakos, atsiribojimo nuo gimtosios šeimos temą ir jo tapimą suaugusiu žmogumi.Namo Juzė grįžta po 4-erių metų su žmona Domicėle ir sūnumi Kaze: tėvas pripažįsta Kazę, motina džiaugiasi grįžusiu sūnumi, tik į Domicėlę niekas nekreipia dėmesio. Atspindėta to meto patriarchalinė tvarka, kad moters vieta – prie ūkio, tačiau rašytojas ją laužo – Domicėlė užsimano pamatyti jūrą, ir Juzė ją ten veža, kur ji patiria didžiulį džiaugsmą.
Juozapas Viskanta (Palangos Juzė), mokslininkės nuomone, vėliau tapo Vaižganto Napalio, o ir Vinco Mykolaičio Putino Liudo Vasario prototipais.
Doc. dr. Aistė Kučinskienė savo pranešime „Juokaujantis Vaižgantas“ gretino Juozą Tumą Vaižgantą su M. Valančiumi, kuris Vaižgantui buvo absoliutus autoritetas, ir manė tęsiąs jo principus savo dvasinėje veikloje. Jo juoko sampratai taip pat daug įtakos turėjo M. Valančiaus humoristinis pradas. Vaižgantas ir gyvenime buvo labai linksmo būdo žmogus, daug juokavo, tačiau grožinėje literatūroje visuomet būdavo rimtas, juokaudavo tik laiškuose, daug humoro ir ironijos ir jo feljetonuose – buvo įstabus jų meistras.
—
„Literatūros salos“ – kasmet vis kitoje vietoje vykstantis Lietuvos humanitarinės bendruomenės akademinis-kultūrinis renginys, sutelkiantis literatūros tyrėjus ir studentus. Seminaruose aptariamos aktualios literatūros tyrimų ir kultūrinės sklaidos problemos. Seminarą organizuoja Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas kartu su Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Lietuvių literatūros katedra.
