Sapnuoju tą, tik archeologams miglotai atpažįstamą miestelį: iš bet kurio kampo matomą gracingai kylančią bernardinų bažnyčios smailę, primenančią Krokuvos Vavelio pilies Žygimantų bokštą. Sapnuoju žmones turgaus aikštėje, žydų krautuvėles, iš apylinkių arkliais kinkytais vežimais suvažiavusius ūkininkus, įvairių luomų pirkėjus, balandininkus, kurių prekės karts nuo karto šaudavo į dangų lyg angelų pulkas, nešantis mūsų žemiškas maldas. O kur dar vaikų govėdos, šmirinėjančios tarp vežimų, ištęstai dainingi išmaldos prašančių ubagų balsai…
Kas gi ta išskirtinė Kretingos genius loci (iš lotynų kalbos – vietos dvasia – red. past.) – subjektyviai juntama ypatinga miestelio atmosfera? Tikriausiai tik čia bet kuris bamblys svajonėse galėjo įsivaizduoti esąs „grapukas“. Gal todėl jų, net ir skarmalus vilkinčių, povyza visada ori, lyg būtų ne šioje, o kažkokioje paralelinėje realybėje? O gal jie tokie neįtikėtinai orūs, nes kartų kartos gyveno šalia pranciškonų vienuolyno, daugybės palikuonių gyvenimams įtaką darė Bažnyčios ugdytas tikėjimas, jog jie yra brangia kaina atpirkti Dievo vaikai? Dievo vaikų savivertė gal ir yra tas raktas, padėsiantis įskaityti orią Žemaitijos provincijos kaimietukų povyzą?
O gal prie to prisidėjo ir šilti, draugiški santykiai su Dievo išrinktąja ir numylėta žydų tauta? Kai iš kitų Lietuvos miestelių karts nuo karto vis atsklisdavo garsas apie žydų namų pogromus, Kretingoje apie tokius įvykius neteko girdėti. Skaitant prieškario kretingiškių atsiminimus randu pasakojimus tik apie draugiškus, kaimyniškus santykius ir šiltus atsiliepimus apie savo kaimynus, darbdavius, skolon prekes suteikiančius prekybininkus. Galbūt ta draugystė, savitas žydų pasaulio supratimas, turėjo įtakos ir vietinių žemaitukų mąstymui, savivertės suvokimui?
Veidai, veidai, veidai – nuo grafo, vyskupo, pranciškono, pasitempusių uniformuotų tarnautojų iki besišypsančios apskritaveidės ūkininkės, iki saulės ir vėjo iki rudumo nugairinto duobkasio veido, iki sudžiūvusia oda, bet žibančiomis akimis „špitolės“ ubagėlio. Prabėgus geram šimtmečiui jie visi lygūs, visi su saliamoniška išmintimi žvelgia į mūsų šių dienų pasaulį iš mažučių kartono gabalėlių, kadaise pavadintų mįslingu žodžiu – „fotografija“.
Fotografas – ne kepėjas, ne mėsininkas, ne ūkininkas. Jis nesukuria pridėtinės vertės, bet jis dovanoja atminimą: seniai seniai prieš Dievo veidą stojęs protėvis lyg gyvas žvelgia iš apiblukusios, musių nutupėtos fotografijos, kabančios ant sienos kiekvienoje troboje; garbingą, gražų amžių nugyvenusi senolė iš kišenės ištraukia nuzulintą, aplamdytą, bet labai brangų reliktą – nuotrauką, iš kurios žvelgia praeitin nuskubėjusi jos jaunystė, o ir ji pati žavinga, jauna dvidešimtmetė, svajojanti apie nuostabią ir šviesią ateitį. Tai vis – stebukladario fotografo burtai – sustabdytas momentas, užantspauduotos nepakartojamos asmeninės, giminės ir kolektyvinio atminimo akimirkos.
„Nėra fotografijos – nėra istorijos“ – byloja šių dienų vaizdų išlepintas intelektas. O tie, pirmieji, Kretingos fotografijos pionieriai – Paulina Mongirdaitė, Ignas Stropus, Alfonsas Survila, Mečys Barkauskas, Stasys Vaitkevičius, Kostas Jagutis – jie amatininkai, pelnęsi sau duoną, ar mūzos įkvėpti meno kūrėjai?.. Kas bebūtų, jie tapo nebyliais miestelio istorijos metraštininkais. Mūsų dienas pasiekė jų darbai. O daugumos kitų neįkainojamų, sustabdytų istorijos blyksnių autorių vardai negrįžtamai nugrimzdo praeitin, apsinešė užmaršties dulkėmis, beliko trumpa lakoniška bendrinė frazė – „nežinomas fotografas“.
Vienas ryškiausių to pradingusio pasaulio metraštininkų – Kretingos fotografas Kostas Jagutis. Nedidelio ūgio, elegantiškas, visada vilkintis kostiumu, su dumpline kamera keliavęs po Kretingą, Palangą, Salantus, Darbėnus ir aplinkinius kaimus – tylus genius loci gaudytojas, rinkęs nykstančio pasaulio atspindžius. Prieš nuspausdamas aparato mygtuką rūpestingai pataisydavo drabužio klostę, sutvarkydavo neklusnią plaukų sruogą, ieškodavo tinkamiausio apšvietimo ir tos akimirkos, kai fotografijoje atsiveria ne žmogaus povyza, o jo sielos giluma… Turgaus dienomis, sekmadieniais, per vestuves ar laidotuves, prie bažnyčios vartų ar dulkėtoje miestelio aikštėje jis fiksavo įprastą, niekuo neypatingą gyvenimą. Šiandien jo fotografijos tapo saitu, leidžiančiu žvilgtelėti į prarastąją Kretingą. Keista ir graudu: žmogus, kuris išsaugojo šimtus kitų gyvenimų, apie savąjį kalbėjo labai mažai, liko šešėlyje, tarsi už juodo audeklo, dengiančio fotografo galvą; liko ten, kur ant stiklo negatyvo pamažu ryškėja veidas, žvilgsnis, istorija.
Mums, šiais laikais ginkluotiems telefonais, su n+k begalinės raiškos kamerų, sunku net suvokti, kad anuomet fotografo aparatūra galėjo sverti 30–40 kg. Ją sudarė daugybė dėžių dėželių su būsimų nuotraukų stiklais, chemijos buteliukais, gabaritine fotoaparato dėže, masyviu mediniu stovu ir begale kitų priemonių… Be to, po 1863 m. sukilimo bet kokiai kūrybinei veiklai Lietuvoje reikėjo leidimų, kuriuos išduodavo carinės Rusijos policijos viršininkai.
Tad ir pirmoji pajūrio krašto fotografė Paulina Mongirdaitė XIX a. pab. pradžioje pirmiausia turėjo gauti leidimą fotografuoti ir tik tuomet, susikrovusi visą fotografijos mantą, vienu arkliu kinkoma brikele iš Palangos atidardėjo į Kretingą… Ir, sužavėta atsivėrusio vaizdo, sustojo ant Pelėdos kalno: platus Akmenos upės vingis, tiltas, tarsi arterija jungiantis išorinį pasaulį su Kretingos širdimi – Turgaus aikšte, tolumoje į dangų šaunantys katalikų, stačiatikių, liuteronų ir žydų maldos namų kontūrai, besistiebiantys į giliai aksominį dangų ir tvirtai įžeminti murzinos indigo spalvos Akmenos upės tėkmėje. Upės juosta lėtai neša vandenis užribio, kitokio krašto, Mėmeliu vadinamo, link. Ir pati upė kažkodėl tenai Dange patampa… Vanduo, tarsi mūsų gyvenimo dienos, lėtai, bet nenumaldomai sruvena, o maldos namų atspindžiai – nepajudinami lyg Dangiškosios Jeruzalės žemiškasis atitikmuo… Taip apie 1888 m. gimsta seniausia iki šiol žinoma Kretingos nuotrauka.
„Kre-tin-ga, Kre-tin-ga“ caksi arklioko pasagos į grindinio akmenis. „Kre-tin-ga, Kre-tin-ga“ atliepia smagiai besisukdami vežimaičio ratai… Brikelė darda toliau – Turgaus aikštės, dvaro ir naujų, kvapą gniaužiančių vaizdų ir amžiams sustabdytų istorijos akimirkų link.
—
Iki rugpjūčio 28 dienos Kretingos Rotušės aikštės skvere galima aplankyti ir pasigrožėti Kretingos muziejaus parengta kilnojamąja paroda „Praėjusio šimtmečio Kretinga Kosto Jagučio fotografijose“.
