„Kiekvienas bitininkas kaupia savo patirtį, todėl šiandien išsakyti patarimai nebūtinai turi prigyti jūsų bitynuose. Tačiau bičių gyvenimas yra toks įdomus, kad ir ilgametę patirtį turintys bitininkai negalėtų pasakyti, kad tikrai viską žino“, – sveikindamasis su bičiuliais ir pristatydamas svarbiausią seminaro-lauko dienos temą apie varozės erkių profilaktiką, kalbėjo
R. Petraitis, kurio bitininkavimo patirtis – 12 metų. Vienas akcentų – kad Ričardas bitininkauja naudodamas vadinamuosius ruto rėmelius, kurie yra mažesni už dadaninius ir didesni už įprastus meduvinius.
„Man ruto rėmeliai ypač pasiteisino, naudojant biologinį erkių naikinimo būdą“, – R. Petraitis sakė savo nuomonės neperšąs, juolab kad mūsų krašto bitininkai sėkmingai bitininkauja ir dadano, ir daugiaaukščiuose aviliuose naudodami įprastus tradicinius rėmelius ir taikydami savo pačių išbandytus metodus erkėms naikinti.
Bitininkai aptarė, kad, keičiantis klimatui, keičiasi oro ir ūkininkavimo sąlygos, tuo pačiu gamtinė aplinka, augalai, ligos, kas sukelia daug ir naujų iššūkių. „Visi pamename praėjusios vasaros gamtines sąlygas – lijo ir lijo, bitės antroje liepos pusėje nebeturėjo, kuo maitintis, ir to nesužiūrėję bitininkai dėl bado prarado nemažai šeimų“, – R. Petraitis ir kiti patyrę bitininkai patarė, kad, jeigu tokia situacija ištiktų ir šiemet, nepagailėti ir bitėms tiesiog įdėti susikristalizavusio pavasarinio medaus – tai sustiprintų badaujančias šeimas ir neleistų joms pražūti.
Didelio susidomėjimo tarp seminare dalyvavusių bitininkų sulaukė metodas varozės erkėms kontroliuoti panaudojant anglies dvideginio dujas. Jų įvairaus tūrio talpyklose galima įsigyti ūkinių prekių centruose – tūrį patartina rinktis pagal turimą bičių šeimų skaičių. Panaudojant šias dujas į specialų indą įkratoma maždaug 200 bičių – kad būtų lengviau skaičiuoti, jas galima sverti: 20 g bičių atitinka 200 bičių. Anglies dvideginio dujomis užmigdžius bites, užmiega ir erkės. Šiek tiek atsargiai pakračius indą su bitėmis, per maždaug 2–3 minutes, kol bitės neatsibudo, reikia suskaičiuoti nubirusias nuo jų erkes. „Jeigu tarp 200 bičių randame 10 erkių ir daugiau, tai yra daug. Vadinasi, reikia imtis priemonių joms naikinti“, – R. Petraitis aptarė ir kitus erkėms naikinti palankius metodus: oksalo juosteles, kurias galima naudoti iki pradedant rudeninį gydymą ir kurios neturi įtakos medaus kokybei, traninių perų auginimą, kai erkių atsikratoma juos išpjaustant, ir kt. Įdomu tai, kad stiprios bičių šeimos generuoja daugiau erkių, erkių skaičių didina ir geras medunešis.
Dalį problemų išsprendžia pačios bitės – jos turi savo gynybinius mechanizmus, tačiau erkėms nenumaldomai plintant ir tobulėjant, vis dėlto bitėms reikia ir bitininko pagalbos. Tik, deja, yra taip, kad ne visi bitininkai gydo šeimas nuo varozės erkių, taip sukeldami problemų rūpestingiesiems bičiuliams.
„Kovoje su erkėmis būtina žinoti ne tik bitės anatomiją ir jos gyvenimo būdą, bet ir pasidomėti, o kaip gi elgiasi erkės, norėdamos parazituoti bičių avilyje“, – kalbėjo Kretingos bitininkų draugijos pirmininkas, savo bityne atskleidęs ir daugiau savo taikomų bitininkavimo metodų ar patirties: tarkim, ar galima avilius atsukti laka prieš laką, kaip viename avilyje sugyvena 4 bičių motinos, valdydamos tą pačią bičių šeimą, kaip veikia bičių motinų izoliacija, kurią ir praktikuoja bičiulis Ričardas.
Bitininkai aptarė ir bičių rases, vystomas Lietuvoje: kurios – darbštesnės, kurios geriau susitvarko su erkėmis, kurios – piktesnės, o kurios – ramesnės.
Įdomi patirtis – bičių spiečiai. Kaip su jais elgtis nepatyrusiems dar tik besimokantiems bitininkauti bičiuliams ir ką apie juos galvoja patyrę bitininkai? Patarimų buvo, ir neblogų, atvėrusių akis ne vienam bičiuliui – ar „žaisti“ su spiečiais ir auginti piktą, nesvarbu kur per apsauginius rūbus ir pirštines gylius kertančių bičių šeimą, ar tiesiog keisti motiną ir užauginti našią ramią bičių šeimą.
Smagu, kad Kretingos bitininkų draugijos gretose yra nemažai moterų bitininkių, tarp jų – ir Margarita Petraitienė, kuri ir papasakojo, ir aprodė savo jėgomis puoselėjamas pievas, jas turtindama medingaisiais augalais.
Tai nėra lengvas darbas – tenka taikytis prie Negarbos piliakalnio apylinkių smėlingos dirvos, duoti kelią savaime augantiems augalams. Tačiau Margaritai pavyko čia užauginti ežeinių „gojelį“, o išbėrusi miškinių dedešvų, anyžinio lofanto sėklų, bitininkė stebi, kaip šie augalai dygsta, žydi ir dera.
„Ne visada geri norai pasiteisina, – skleisdama Jazdų kaimo pievos smilgas kalbėjo M. Petraitienė. – Va, jau ir dedešva, ir anyžinis lofantas pasirodė, nors iš pradžių nelaibai tikėjai tokia sėkme – šių apylinkių dirva ne visus augalus priima.“
Šiais metais Margarita išbandė ir varpelinę faceliją – sakė, stebės, ar ją lanko bitės, kaip ji prisitaiko prie aplinkos, ar išbers sėklų kitiems metams. Augalas iš tiesų – reto grožio, iškart atkreipiantis dėmesį ir keliantis klausimą „o kas čia?“
Dar vienas bičiulių aptartas aspektas – kodėl bitininkaujama: bitininkas yra rentabilaus ir pajamas nešančios bityno šalininkas ar bitynas jam – tik pomėgis ir prasmingas laisvalaikis. Būtent šie tikslai ir lemia bitininko pasirinkimą, kokiu keliu jis žengia puoselėdamas bites.
Išklausę patarimų, įžvalgų, kaip būtų galima bitininkauti efektyviau, Kretingos rajono bitininkų draugijos nariai, būsimi bičiuliai pabendravo prie suneštų vaišių stalo – burnoje tirpo bičiulių užaugintos braškės, visi skanavo sūriu su medumi ir gaivinosi M. ir R. Petraičių bityne raugiama medaus gira su įvairiausiais vaistinių žolių priedais – čiobreliais, pelynais, lofantu, mėtomis.
Kretingos bitininkų draugija pamažu rengiasi artėjančiai Lietuvos bitininkų šventei, kuri šiemet įvyks Anykščių rajone.
