Dalyvavo tarptautinėse varžybose
Užimtumo specialistu prieš pusmetį pradėjęs dirbti, puikiai gitara grojantis P. Martinkus sakė talkinąs ne tik kolegoms Daivai Pocienei ir Petrui Rudžiui, bet ir ėmęsis aktyvios sportinės veiklos: su gyventojais sykiu žaidžia lauko žaidimus, tenisą, važinėja dviračiais, žvejoja. O įdomiausia yra tai, kad parengė komandą „Semi Cup“ tarptautinėms žmonių su negalia mini futbolo varžyboms, kurios šiemet įvyko Birštone.
Padvarių socialinės globos namuose, kuriuose apgyvendinami asmenys, turintys fizinę ir gana sudėtingą psichikos negalią, jis sakė radęs jau anksčiau suburtos futbolo komandos pagrindą – mat, sportuojantys žmonės jau daugel metų dalyvauja gana svarbiose priežiūros reikmenis globos namams tiekiančios įmonės „Semi Cup“ rengiamose kasmetinėse mini futbolo varžybose.
„Komanda kintanti, keli asmenys jau buvo dalyvavę ankstesnėse varžybose. Paraginau ir kitus – dabar jau yra apie dešimt aktyvių, kurie itin noriai sportuoja. Mūsų komandos amžius įvairus – nuo 21-erių iki 70 metų, yra ir viena jauna moteris. Tai – veikliausi ir fiziškai pajėgiausi globos namų žmonės. Į turnyrą vykome 7-iese: 5 žaidėjai ir 2 atsarginiai. Buvo surengti iškilmingi komandų prisistatymai: suvažiuoja rėmėjai, dalyviai, susirenka ir žiūrovų. Pagal turnyro taisykles, kėliniai yra trumpesni – po 7 minutes, o aikštė ir vartai gerokai mažesni negu įprastai. Iš pradžių varžyboms treniruodavomės sykį per savaitę, o po to kasdien. Žmonės laukdavo tų treniruočių, o ir dabar labai nori aktyvios veiklos“, – kalbėjo P. Martinkus.
Būti draugu, o ne vadovu
Futbolo varžybose Birštone tarp 16-os komandų padvariškiai užėmė VI vietą. „Anksčiau yra tapę ir prizininkais, bet aš tiesiog nežinojau kai kurių varžybų niuansų, užtat leidau žaisti visiems. Žmonės buvo laimingi – apdovanoti medaliais, maisto papildais, desertais“, – sakė komandos vadovas.
Paprašytas papasakoti, kaip atrodo žmonių su negalia futbolo varžybos, kokie reikalavimai ir kaip aikštėje pavyksta suvaldyti žaidėjus, P. Martinkus neslėpė: „Pasakysiu nuoširdžiai – sudėtinga per visas rungtynes išlaikyti stabilią padėtį, nes komandos narių negalios – įvairios. Yra ir demensija sergančių žmonių – tokiam reikia priminti, kurioje pusėje jo komandos vartai, o kurioje – varžovo. Būna, kad dėl kažko supyksta ir nebeįkalbi grįžti į aikštę. Vieną žaidėją ištiko epilepsijos priepuolis. Tačiau visi turnyro dalyviai žaidė pakankamai draugiškai, nesistumdė – nemačiau nei raudonų, nei geltonų kortelių. Su kiekvienu reikia kalbėti ramiai ir pagarbiai, pagirti ir palaikyti, būti draugu, o ne vadovu. Tiesiog – priimti tą žmogų, jo negalią ir kartu pasidžiaugti kiekvienu, nors ir mažiausiu, pasiekimu.“
Ragino būti draugiškesniems
Specialisto žodžiais, jų žmonėms labai patinka išvykos, sportas jiems suteikia teigiamų emocijų ir kasdienybės prasmės, jie dėkingi ir vis klausinėja – kada vėl važiuosime. Padvarių socialinės globos namų gyventojai vyksta ir į kitų šalies globos namų rengiamas sporto šventes, o ir patys jas organizuoja.
Globos namuose yra nupirkti 7 dviračiai ir vienas triratis, tad grupė sportiškų gyventojų jais leidžiasi į išvykas. „Iki Padvarių dabar nutiestas dviračių takas, leidžiamės juo iki Kretingos, užsukame į Jauryklos parką – paskutinįsyk nuvažiavome 17 km. Vykstame į žvejybą prie Lazdininkų tvenkinio, Nausodžio karjero. Linkuvoje dalyvavome meškeriojimo varžybose ir grįžome pelnę tris nominacijas“, – smagiai apie gyventojų pramogas pasakojo P. Martinkus.
P. Martinkus pastebėjo, kad visuomenė kartais neatpažįsta, kad žmogus turi vidinių problemų, ima iš jo šaipytis ar net tyčiotis. Čia dirbant jam atsivėrė supratimas, kad bet kada patį ar artimą žmogų gali ištikti bėda. Todėl jis ragino aplinkinius būti tolerantiškiems ir draugiškiems, prireikus ištiesti pagalbos ranką žmonėms su negalia.
Įstaigą pažįsta kaip antruosius namus
P. Martinkus tikino, kad jo visa darbo diena praeina Padvarių socialinės globos namuose: be aktyvių užimtumo veiklų, jis dar talkina muzikos valandėlėse, rengiant programas, nes pats puikiai groja gitara. Jis dar vadovauja Jurgio Pabrėžos universitetinės gimnazijos jaunųjų gitaristų būreliui, groja Kretingalės kapeloje „Grajus“ ir neseniai susibūrusiame Kūlupėnų vokaliniame instrumentiniame ansamblyje.
„Aš puikiai pažįstu Padvarių socialinės globos namus – iš arti matydavau jų gyventojus ir darbuotojus, nes kone visa mano vaikystė prabėgo čia. Aš gimiau ir užaugau netoliese – Voveraičių kaime. Kai vasaromis atvykdavo savanorės iš Ispanijos, padėdavau joms kartu užsiimti su gyventojais. O svarbiausia – čia mano trijų kartų giminės moterų darbovietė: prosenelės Teklės Martinkienės, močiutė Regina Martinkienė buvo vyriausioji slaugytoja ir direktorė, dabar tebedirba krikšto mama Nijolė Vilimienė ir teta Violeta Dirmeitienė“, – pašnekovas tikino, kad jam labai patinka dirbti ir su vaikais, ir su kitokiais žmonėmis, todėl svarsto ateityje studijuoti socialinius mokslus.
