Reikia drąsos ir kūrybiškumo
Dar prieš prasidedant pamokai mokiniai nežinojo, kokia veikla jų laukia. Mokytojas sąmoningai pasirinko išlaikyti intrigą, kad vaikai pamoką pasitiktų smalsiai ir pasirengę naujoms patirtims. Pamokoje buvo naudojamos ir išmaniosios technologijos – jos padėjo įtraukti visus mokinius į veiklą, pabudinti judesiui. O penktokų dėmesį dar labiau patraukė Romo sūnaus Natano parkūro pasirodymas. „Norėjau, kad vaikai pamatytų, kaip iš bazinių parkūro elementų galima sukurti visą pasirodymą“, – idėją atskleidė pedagogas.
Sporto salėje mokytojas buvo įrengęs specialią parkūro trasą iš mokykloje turimo inventoriaus. Pirmiausia mokiniai buvo supažindinti su pagrindiniais parkūro elementais: „bunny hops“ – vadinamaisiais kiškio šuoliukais, „monkey drops“ – beždžionės šuoliukais, įvairiais persivertimais ir kliūčių įveikimo būdais. Vėliau penktokai mėgino juos pritaikyti trasoje, ieškodami savų sprendimų ir būdų kliūtims įveikti. „Norėjosi netradicinės sporto pamokos – ne tinklinio, krepšinio ar futbolo, o kažko kito“, – tikino R. Narvilas.
Pasak pedagogo, parkūras pirmiausia yra judėjimo menas, kuriame svarbiausia kūrybiškai ir efektyviai įveikti kliūtis pasitelkiant savo kūną. Nors kai kurie elementai primena gimnastiką, tarp šių veiklų yra esminis skirtumas: „Gimnastikoje viskas turi būti atlikta ypač taisyklingai, o parkūre svarbiausia – kūrybiškai ir įdomiai įveikti kliūtį. Dėl to žmonės dažnai parkūrą maišo su gimnastika, nes kai kurie elementai yra panašūs.“
Per pamoką R. Narvilas pademonstravo pagrindinius judesius ir skatino vaikus, kad jie patys sugalvotų, kaip įveikti trasą. Mokytojas sąmoningai neparodė visų galimų variantų. „Esmė ir yra kūrybiškumas. Trasą galima įveikti įvairiai – vienaip ar kitaip. Norėjau pamatyti, kaip vaikai patys sugalvos sprendimus“, – sakė jis.
Anot pedagogo, parkūras ugdo ne tik fizines savybes, bet ir drąsą, pasitikėjimą savimi ir gebėjimą priimti sprendimus. Kai kuriems vaikams vien užlipti ant kliūties ar ryžtis šuoliui tampa nemenku iššūkiu. „Čia reikia ir drąsos. Atrodo, kliūtis nėra labai sudėtinga, tačiau vaikui reikia pasiryžti ją įveikti“, – pastebėjo mokytojas.
Tikslas – sudominti vaikus judėjimu
R. Narvilo teigimu, fizinio ugdymo pamokose svarbu atsižvelgti į skirtingus vaikų poreikius ir pomėgius. Ne visi mokiniai mėgsta tradicines sporto šakas ar jaučiasi gerai žaisdami komandinius žaidimus. „Visi sportiški vaikai dažniausiai eina į sporto mokyklą, žaidžia krepšinį ar futbolą. Tačiau yra vaikų, kuriems tai nepatinka. Kai kurie net bijo kamuolio. Todėl bandau ieškoti įvairių kitokių veiklų“, – kalbėjo pedagogas.
Mokytojas papasakojo, kad ir anksčiau yra surengęs netradicines fizinio ugdymo veiklas – pamokas su paspirtukais, estafetes, kitus aktyvius užsiėmimus. Pasak jo, šiandien svarbiausias fizinio ugdymo tikslas nėra vien fizinių savybių lavinimas ar sportiniai rezultatai. „Studijuoju universitete ir man labai patiko vieno dėstytojo pasakyta mintis – fizinio ugdymo mokytojams svarbiausia ne išugdyti fizines savybes, o sudominti vaiką judėjimu. Jeigu vaikas nori judėti, vadinasi, jau pasiekėme labai daug“, – teigė R. Narvilas.
Anot mokytojo, anksčiau jis daugiau dėmesio skirdavo fiziniam pasirengimui gerinti, tačiau greitai suprato, kad tai domina ne visus mokinius. Dalis vaikų dėl skirtingų gebėjimų ar fizinio pasirengimo sporto pamokose ima jaustis nejaukiai, todėl svarbiausia tampa sudaryti galimybes kiekvienam patirti judėjimo džiaugsmą: „Kai kurie vaikai nebenori dalyvauti, jei jiems nesiseka ar jie jaučiasi silpnesni už kitus. Todėl dabar stengiuosi, kad pamokose būtų tiesiog įdomu ir kad kiekvienas rastų sau tinkamą veiklą.“
Mokytojas taip pat vengia kai kurių žaidimo formų, kurios daliai mokinių kelia stresą ar baimę. „Pavyzdžiui, kvadratą vaikai labai mėgsta, bet aš jo dažnai privengiu, nes kai kurie mokiniai labai bijo kamuolio. Ypač, kai vaikų fizinis brendimas labai skirtingas – vieni aukštesni, stipresni, kiti mažesni ir jautresni“, – paaiškino pedagogas.
