Kartais laimi tas, kuris neskuba
Šiaurės Velse, buvusioje Karališkųjų oro pajėgų bazėje, susirinko 112 sportininkų iš 15-os valstybių. Tarp jų – Naujosios Zelandijos, Jungtinių Amerikos Valstijų, Ispanijos, Prancūzijos, Didžiosios Britanijos ir Lietuvos atstovai. Permainingi Airijos jūros vėjai, plati asfaltuota buvusio aerodromo erdvė ir dideli greičiai čempionatą pavertė rimtu meistriškumo išbandymu.
Kretingiškis nugalėjo „Performance Heavy“ klasėje – vienoje konkurencingiausių blokartų kategorijų, kurioje rezultatą lemia ne tik sportininko įgūdžiai, bet ir kruopščiai parinkta technikos konfigūracija.
Iš 18-os įvykusių lenktynių
M. Mizgiris laimėjo devynerias. Toks rezultatas leido jam įtikinamai aplenkti daugkartinį pasaulio čempioną Santi Oliverį iš Ispanijos ir Naujosios Zelandijos atstovą Torkelį Stilliforsą. „Konkurencija didelė“, – pripažino čempionas. Ir tuoj pat paaiškino, kodėl šioje sporto šakoje neužtenka vien drąsos ar noro laimėti: „Tai yra ir technikos sportas. Ne tik, sakykim, fizika lemia, kaip futbole – kamuolys ir tavo kojos, tavo kūnas. Vėjaračiui svarbu ir geometrija, pasirinktas stiebas, ir tai, kaip viską susimontuoji.“
Būtent techniniai sprendimai „Performance Heavy“ klasėje atveria daugiau galimybių. Kitaip negu gamyklinėje kategorijoje, kur sportininkai varžosi standartine įranga, čia galima keisti stiebą, jo standumą ir konfigūraciją, rinktis skirtingo dydžio bures. Visa tai turi veikti kaip darni sistema, o jos galimybes trasoje atskleidžia pats sportininkas.
Vienas įsimintiniausių šio čempionato epizodų M. Mizgiriui buvo susijęs ne su greičiausiu startu, o su sprendimu palaukti. „Vėjas trasoje nuolat keitėsi. Kuo jis stipresnis, tuo mažesnė burė gali būti pranašesnė – ji mažiau verčia vėjaračio konstrukciją ir leidžia išlaikyti greitį. Tačiau netinkamai įvertinus sąlygas, galima prarasti pranašumą prieš konkurentus“, – tikino Matas.
Trečiąją varžybų dieną dauguma sunkiosios svorio kategorijos sportininkų pasirinko didžiausią, 5,5 kvadratinio metro, burę. M. Mizgiris liko su 4 kvadratinių metrų bure. „Aš galvoju, palauksim, nėra ko skubėti“, – savo sprendimą prisiminė jis.
Laukti buvo verta. Vėjui sustiprėjus, mažesnė burė kretingiškiui suteikė greičio pranašumą. Jis laimėjo lenktynes. „Pamatuota rizika, nes pamačiau, kad vėjas pradeda stiprėti, vėliavos daugiau plazda. Toks pajautimas buvo kaip šeštas jausmas“, – pasakojo sportininkas.
Klysti šiame sporte brangu. Asfalto trasoje vėjaračiai pasiekia 60–70 kilometrų per valandą greitį. Vairuotojas sėdi vos keliolika centimetrų virš dangos, o vėjo gūsiai, prasilenkiantys kursai ir greitai besikeičiančios situacijos reikalauja žaibiškos reakcijos. „Turi ir nuspręsti sekundžių dalimi, kokį manevrą atlikti, kad saugu būtų ir tau, ir kitam“, – sakė M. Mizgiris.
Paskui vėją – nuo penkerių
Dabartinis pasaulio čempiono titulas nėra atsitiktinis blyksnis.
M. Mizgirio santykis su vėju prasidėjo dar vaikystėje Nidoje. „Kai buvo penkeri metai, mamos paprašiau: užrašyk mane į buriavimą“, – prisiminė jis.
Neringoje gimusiam ir augusiam berniukui burės, vėjas ir vanduo buvo natūrali aplinkos dalis. Buriavimas tapo pirmąja sportine mokykla, išmokusia skaityti gamtos ženklus. Vėliau atsirado ledrogės, o dar vėliau – vėjaračiai.
2006 metais Suomijoje, turizmo parodoje, M. Mizgiris pirmą kartą pamatė blokartus. Tuomet ši priemonė jam priminė seną vaikystės mintį – kodėl buriuoti galima tik ant vandens, jei burę galima pritvirtinti ir prie aparato su ratais? Idėja netrukus tapo darbu. 2007 metais jis pradėjo organizuoti vėjaračių varžybas Lietuvoje, o pats sportas tapo dar viena veiklos kryptimi.
Blokartas – nedidelis bure varomas triratis, kuriam reikia kieto, lygaus paviršiaus ir vėjo. Iš pirmo žvilgsnio konstrukcija atrodo paprasta, tačiau greitis priklauso nuo daugybės detalių: vėjo krypties, jo stiprumo, pasirinktos trajektorijos, burės ir technikos paruošimo. „Vėjaračiu galima važiuoti du tris kartus greičiau už vėją“, – paaiškino pasaulio čempionas.
Šis greitis, pasak jo, sukuria savotišką skrydžio pojūtį. Nėra variklio gausmo – girdėti tik padangų šniokštimas, o aplinkos stichijos tampa ne fonu, bet pačia sporto dalimi. „Jausmas geras – panašus į skrydžio jausmą“, – sakė M. Mizgiris.
Auksas, sidabras ir vėl auksas
Pasaulio čempionatas Šiaurės Velse M. Mizgiriui buvo ketvirtasis. 2010 metais Ostendėje Belgijoje jis iškovojo sidabro medalį. 2012-aisiais, varžydamasis legendinėje Ivanpaho dykumoje Jungtinėse Valstijose, tapo pasaulio čempionu gamyklinėje blokartų klasėje. 2018 metais Maljorkoje Ispanijoje dar kartą pelnė sidabrą.
Vėliau sportininko gyvenime buvo ir kitų prioritetų. Tolimos kelionės reikalauja ne tik pinigų, bet ir laiko, kurį reikia suderinti su darbu bei šeima. Pasaulio čempionatuose M. Mizgiris kurį laiką nestartavo, o 2019 metais perėjo į „Performance Heavy“ klasę, kurioje šiemet pasiekė naują viršūnę.
Šis aukso medalis ypatingas tuo, kad iškovotas sudėtingesnėje, daugiau techninių sprendimų reikalaujančioje kategorijoje. Po pirmosios pasaulio čempiono pergalės praėjo keturiolika metų, tačiau sportininkas įrodė, kad sukaupta patirtis nepraranda vertės.
Jis dėkingas artimiesiems, lydėjusiems ir palaikiusiems sportiniame kelyje. Varžovus taip pat vadina svarbia savo pergalės dalimi: aukšto meistriškumo konkurentai verčia tobulėti, o laimėjimas prieš juos tampa prasmingesnis.
Kasdienybėje M. Mizgiris nėra vien sportininkas. Jis organizuoja renginius įmonėms, kolektyvams ir pavieniams žmonėms, siūlo aktyvias pramogas, tarp jų – pasivažinėjimus vėjaračiais pajūryje ir komandines varžybas. Jo veiklą jungia gamta, judėjimas ir noras žmonėms pasiūlyti ką nors neįprasto.
Su žmona Rasa Kretingoje jis augina penkis vaikus. Nors vėjaračių sportui Lietuvoje nėra daug tinkamų vietų, o specialios trasos įrengimas reikalautų investicijų, M. Mizgiris svarsto ir apie galimybę ateityje tokią erdvę sukurti Kretingoje. Jo vizijoje tai galėtų būti vieta ne tik sportininkams, bet ir vaikams, šeimoms, aktyvaus laisvalaikio mėgėjams bei svečiams iš užsienio. „Gal ne šiemet, gal ne kitais metais, bet po kokių dešimt metų įgyvendinti svajonę būtų visai smagu“, – apie perspektyvą kalbėjo jis.
Artimiausiuose sportiniuose planuose – 2027 metų Europos čempionatas Prancūzijoje. O 2028-aisiais numatytas pasaulio čempionatas Australijoje. Ar ten vyks, M. Mizgiris dar nėra apsisprendęs: tolima kelionė vėl pareikalautų laiko ir lėšų. „Esame maža šalis, bet mūsų vardas skamba ir pasaulio kontekste“, – kodėl Lietuvai svarbūs įvairių sričių sporto pasiekimai, pasvarstė Matas.
—
