Laikraštis tebėra paskutinė instancija
Jau kuris laikas laikraščius internetas lenkia informacijos pateikimo greičiu. Dabar labai populiarinamas dirbtinis intelektas akimirksniu gali atsakyti į kebliausią klausimą, o socialiniai tinklai knibžda įvairiausiais patarimais. Žinoma, ne visai už ačiū – ten mes paliekame asmeninius duomenis apie save (juk reikia registruotis), visai negalvodami, kokios problemos iš to gali kilti ir kas tuos duomenis gali panaudoti. Be to, nemokamos informacijos šaltinių mažėja, nes vis daugiau įvairių portalų įveda prenumeratą.
Šita virtuali beribė beveidė erdvė yra neapčiuopiama ir nematoma. Ji tarsi nukelia mus iš tikro gyvenimo nuo kasdieninių realijų į patrauklų įvairiausių žinių kaleidoskopą, padeda atsipalaiduoti ir pasimiršti, kai to labiausiai reikia, tampa tarsi artimu draugu ir pašnekovu.
Laikraščio akiratis realesnis, užtat toks pažįstamas, pateikiantis tai, kas arti mūsų, šeimos, bendruomenės, kas svarbu ir aktualu dabar ir čia. Iki šiol rajoninis laikraštis dažniausiai tebėra paskutinė instancija ieškant tiesos, nes redakcijos darbuotojai stengiasi išgirsti ir įsiklausyti į visų problemas.
Laikraštis turi išliekamąją vertę, jį galima pasidėti ir skaityti vėliau, atrasti vėl po metų ar kelerių, galų gale laikraščių komplektai saugomi archyvuose, juos panorėję skaitys ateities kartos. Internetinės informacijos srautus valdyti ar saugoti kur kas sudėtingiau.
Ar ateityje dar turėsime prabangą su puodeliu kavos ar arbatos panirti į laikraščių ar žurnalų pasaulį? Ar tik palinkę prie telefonų rysime internetinį „greitą maistą“, kurio suvartojus nors ir dideles porcijas greitai perskaitytos naujienos greitai ir pasimiršta. O nuo visų ten suplukdytų aktualijų į pasaulį imame žiūrėti atbukusiu žvilgsniu.
Nuoga tiesa – atpratome mąstyti
Ar labai pasikeistų kasdienybė, jei imtų ir neliktų spausdintinės žiniasklaidos? Remiantis įvairių apklausų duomenimis, tarp jaunimo skaitančių kokį nors periodinį leidinį – vienetai, vidutinio amžiaus grupėje – kiek daugiau, ištikimiausi spausdintos periodikos skaitytojai – brandi karta.
Bet ir šioje amžiaus grupėje internetinė žiniasklaida ima viršų, nors prenumeruojančių ar perkančių spaudą ir išlieka daugiausiai. Laikraščiams ir žurnalams jau seniai giedama, kaip ir radijui bei televizijai tą darė anksčiau. Bet anieji gyvuoja, surado savo vietą ir, matyt, ilgai dar gyvuos.
Sunkiau periodiniams leidiniams, kurie ne tik pralaimi internetui, bet dar yra priversti kęsti ekonominius smūgius. Kasmet auga leidybos kaštai, nes brangsta viskas – nuo elektros, patalpų nuomos iki kuro, spaustuvės kelia įkainius, platinimo paslaugą teikiantis Lietuvos paštas leidinių pristatymo kainas kasmet kelia į finansiškai sunkiai pasiekiamas aukštumas. Visame šiame bėgimo su kliūtimis ruože periodinė spauda ir ypač rajoniniai laikraščiai susiduria su finansiniais iššūkiais, nes pagrindinis pajamų šaltinis yra prenumerata ir reklama. Prenumeruojančių spaudą skaičius mažėja, reklama taip pat emigravo į internetą, laikraščiams tikrai atėjo labai sunkus metas, o kai kurie leidiniai priversti stabdyti savo veiklą. Tik didelėmis pastangomis, redaktorių sumanumu rajoniniai laikraščiai kol kas gyvuoja.
Deja, apie laikraščių išlikimo problemas per mažai kalbama ar mąstoma, kas būtų, jei vieną dieną įprasto rajoninio laikraščio neliktų visai. Net internetinės jo versijos, kuriai tekstus taip pat rašo kol kas ne robotai, o žurnalistai. Kuriems taip pat reikia gyventi, nors laikraštis vos kvėpuoja, bet kartu iš žurnalisto laukiama puikių tekstų ir gerų naujienų. Šiais laikais autis rajono žurnalisto kurpių norinčių nedaug, ne itin jos patogios.
Užsidariusių periodikos leidinių – ne vienas. Čia turbūt ir atsiskleidžia pati nuogiausia tiesa – atpratome skaityti, analizuoti, atpratome nuo žinių troškulio, nes beveik viską atstoja greitas interneto pasaulis, socialiniai tinklai – neretai įsivaizduojama, kad esą rašyti dabar moka kiekvienas. Bet dažniausiai ten perskaitai, kaip viena ar kita ryškesnė ar blyškesnė žvaigždė ką nors „brūkštelėjo“. Šio žodžio reikšmė gerokai skiriasi nuo „rašyti“.
Spausdintinės žiniasklaidos vertė
Pasak Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininko, Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos pirmininko Audrio Antanaičio, spaudos ateities klausimas yra toks futurologinis, kad mes galime tik spėlioti, ypač tada, kai kalbame apie dar tolimesnę ateitį. Ne penkerių ar dešimties metų, bet tolimesnę. Tačiau kai ką dvidešimties metų perspektyvai numatyti galima.
„Pirma, spausdinta popierinė žurnalistinė produkcija išliks. Čia kaip su knygomis – jokie skaičiai knygų nenugalėjo ir, atrodo, nebenugalės. Skaityti žurnalus ir laikraščius tebelieka patogiau, mieliau, o ir saugoti juose informaciją kartais yra lengviau.
Antra, dar bent dvidešimt metų išliks iš esmės karta, kuriai popierinė žurnalistinė produkcija yra reikalinga, sava ir suprantama.
Trečia, „popierius“ yra geriau prisitaikęs prie žmogaus „smegenų“ ir per popierių geriau suvokiami rimtesni tekstai, apibendrinimai, sąsajos. Ši aplinkybė gali pailginti „popierinę žurnalistiką“ dar ilgiau.
Tačiau aišku, kad taip, kaip buvo, nebebus. Vėl trys momentai. Pirma, „popierius“ turės prisitaikyti ir duoti tą, ko negali duoti skaitmena. Tam turi suprasti, rasti savo stipriąsias puses ir atsikratyti silpnybių. Pradedant nuotraukomis, išliekamąja tekstų verte, žurnaluose bei laikraščiuose atsirandančiomis staigmenomis (čia jau bus svarbūs ir rinkodaros momentai). Antra, reikėtų gerai suprasti tą kartą, kuri jau užaugo su skaitmena ir nebeatsimena ikiskaitmeninės eros. Ką netikėto jiems bus galima ir reikės pasiūlyti? Reikės rasti naują popierinės spaudos idėją jau tai naujai epochai. Ir pagaliau, trečia, mes nežinome, kokios technologijos atsiras po dvidešimties metų. Galbūt mūsų pasvarstymai atrodys tik naivūs vaikiški pasamprotavimai, (kas greičiausiai ir įvyks). Galbūt jos viską pakeis taip, kad darbotvarkėje nebeliks paties klausimo „Ar išliks spausdinti laikraščiai?“. Todėl, kol tvirtai žinome, kad bent šiokį tokį laiko rezervą turime neabejotinai, džiaukimės tuo ir dirbkime savo žurnalistinį darbą“, – kalbėjo A. Antanaitis.
Vilija Butkuvienė, Klaipėdos rajono laikraščio „Banga“ redaktorė, Nacionalinės rajonų ir miestų laikraščių leidėjų asociacijos valdybos pirmininko pavaduotoja:
– Keli Vakarų Lietuvos rajonų laikraščių leidėjai dar 1995 m. supratome, kad viena vietos spaudos išlikimo sąlygų yra kooperacija. Taip gimė idėja leisti savaitraštį „Vakarų Lietuva“, taip gimė ir kita iniciatyva – 2006 m. įkurti vietinių laikraščių spaustuvę Kretingoje – bendrovę „Vakarų spaustuvė“. Tai yra išskirtiniai regioninės spaudos kooperacijos pavyzdžiai Lietuvoje. Analogų daugiau nėra, bandė ir kiti, bet tai buvo trumpalaikiai projektai.
Iš Vakarų Lietuvos sąmoningos vienybės išsivystė ir kita labai svarbi iniciatyva visai šalies vietinei spaudai – daugiau negu prieš 20 metų įkurta Nacionalinė rajonų ir miestų laikraščių leidėjų asociacija. Drįstu sakyti, kad šios asociacijos pastangomis mes vis dar turime vietinę spaudą, nes gi „virbas lūžta – virbų šluota – ne“.
Žurnalistas, Medijų rėmimo fondo ekspertas Česlovas Burba:
– Kai važiuoju pas savo draugą kiemsargiuką Dobį į Didžiuosius Mostaičius, parduotuvėje Vėžaičiuose visada pasižiūriu „Bangą“. Noriu žinoti, ką mato ir skaito mano kraštiečiai. Negaliu žinoti, kokius straipsnius jie aptinka interneto svetainėje, bet popieriniame laikraščio leidinyje jie mato tai, ką matau ir skaitau aš. Mano manymu, tai – bendruomenės esmė.
Mano kartos tėvams laikraštis sovietmečiu buvo ne propagandos instrumentas – jie skaitė užuojautas, vestuvių skelbimus, aukščiausios politinės valdžios pasikeitimus. Jie iš tų leidinių sužinodavo, kas iš kunigų ar tikinčiųjų aktyvistų yra persekiojami ir nuteisti.
Kai rašiau rašinį apie 1976 metų vasario 16 dienos įvykius Šlavantų parapijoje, aš susiradau „Katalikų Bažnyčios Kronikos“ archyvą. Spausdinimo mašinėle rašyti tekstai. O tuometinėje „Darbo vėliavoje“ – smerkiantys straipsniai, dar yra gyvi tų straipsnių iniciatoriai. Ar visa tai jūs surasite internete?
Visada turiu savo rašytų rašinių laikraštinius originalus. Nes bus dienos, vakarai, rytai, kai prabudę mes nerasime savo mylimo žmogaus šalia. Jūs pasiimsite jo gyvento laiko liudininkus: laiškus, proginius atvirukus, ant virtuvės spintelės paliktą raštelį. Ten surasite savo išėjimo takus ir Dievo jums paruoštas susitikimo pievas.
Neseniai susitikome su mūsų giminaite, gyvenančia ir dirbančia sveikatos draudimo bendrovės agente Niujorke. Ji sako – mes atsisakome išmaniųjų telefonų, banko kortelių, perkame tik turguje, nesinaudojame socialiniais tinklais. Mums baisus jų sekimo mastas.
Aš – už popierinius laikraščius.
