– Kaip gimė festivalio idėja, koks šio renginio tikslas? – „Pajūrio naujienos“ paklausė A. Zulumskytės.
– Festivalio idėja užgimė prieš trejus metus, ieškant naujų ir sykiu tradicinių, kretingiškių kultūriniams poreikiams priimtinų ir žinomų muzikinės raiškos formų. Pamatinis šio projekto tikslas – puoselėti Baltijos šalių chorinės muzikos tradicijas, aktualizuojant lietuviškos
profesionaliosios chorinės muzikos paveldą būtent Kretingoje – mieste, turinčiame ypač gilias, ryškias chorinio muzikavimo tradicijas.
– Kokioms progoms paminėti skyrėte šį festivalį?
– Pirmojo, 2024-aisiais įvykusio, festivalio datą ir turinį nulėmė ypatinga sukaktis – Baltijos kelio 35-metis, gilus dvasinis poreikis šią datą paminėti sykiu su broliais latviais. Tad šventė Kretingos lurde nuaidėjo būtent rugpjūčio 23-iąją, kai kartu su Kretingos rajono kultūros centro kameriniu choru „Kristale“ gražiausias patriotines dainas atliko svečias iš Latvijos – mišrus choras „Saldus“. Koncerte tuomet dalyvavo atlikėjai Baiba Skurstene ir Jurgis Brūzga, tad latviškai-lietuviška festivalio dvasia tikrai atsiskleidė labai gražiai.
Antrą festivalį, skirtą pirmosios Kretingos dainų ir šokių šventės 75-mečiui, be saviškių kretingiškių dainininkų ir darbėniškių šokėjų, gražiausias latviškas chorines dainas atliko svečių choras „Tervete“ iš Latvijos ir ypatingas svečias – iš Tervetės miesto kilęs žinomas Latvijos atlikėjas Lauris Reiniks, savo charizmatišku pasirodymu užbūręs Kretingos publiką. Lauke lyjant lietui, beveik visiškai užpildę Kultūros centro didžiąją salę, žiūrovai dainavo, šoko, plojo kartu su atlikėjais. Nuotaika buvo tikrai ypatinga, festivalis pavyko puikiai.
Šių metų festivalis dedikuojamas kompozitoriaus Vytauto Klovos 100-mečiui ir jo nacionalinės operos „Pilėnai“ 70-mečiui. Manome, kad tai suteiks renginiui ypatingo emocinio pakylėjimo, turės svarios kultūrinės ir istorinės reikšmės. Vytautas Klova yra viena svarbiausių XX a. lietuvių muzikos asmenybių, jo opera „Pilėnai“ – išskirtinis lietuviškos istorinės operos pavyzdys, tapęs patriotiškumo, pasiaukojimo ir tautinės savimonės simboliu gūdžiu sovietmečiu. Jis lieka aktualus ir šiandienos visuomenei. Chorinis žanras šiai dedikacijai ypač tinkamas, nes chorinis muzikavimas Lietuvos ir Baltijos šalių kultūroje visada buvo bendruomeniškumo, tautinės tapatybės ir dvasinės stiprybės išraiška.
– Ar pagalvojate apie festivalio plėtrą, tarkim, kad jame dalyvautų ir kitų Baltijos jūrą supančių šalių chorai, atlikėjai?
– Pernai ir užpernai dar nesiryžome į festivalį kviestis chorų iš Estijos, nes pristigo tiek lėšų, tiek ir konkrečių tarptautinių kultūrinių ryšių, tačiau sėkmingai įveikus trejų metų festivalio organizavimo patirtis, kitąmet planuojame plėsti tarptautines festivalio ribas – tikrai norėtume matyti festivalio scenoje kolegas iš Estijos. O vėlesniais metais galbūt „Baltijos sąskambiai“ sudomintų ir Skandinavijos, Lenkijos, Vokietijos chorinės muzikos atlikėjus. Tačiau visoms idėjoms, jų sklaidai reikia tiek laiko, tiek patirties, tiek ir pakankamo papildomo finansavimo, kurio galima ieškoti rengiant projektus ir Lietuvos kultūros tarybai. Tačiau yra viena sąlyga – norint teikti paraišką šiai kultūrą remiančiai institucijai, renginys turi turėti bent trijų metų sėkmingo gyvavimo istoriją. Kol kas festivalį rengiame iš Kretingos rajono kultūros centro ir Kretingos rajono savivaldybės laimėtų projektų lėšų, džiaugiamės, kad festivalį jau trečius metus remia ir kultūrą palaiko Kretingos rajono verslininkai – uždaroji akcinė bendrovė „Smagratis“ ir HBH.
– Kuo chorinės muzikos mėgėjus ketinate nustebinti per šių metų festivalį?
– Šiemet Kretingoje pasitiksime dar vieną naują kolektyvą iš Latvijos – mišrų chorą „Aizkraukle“. Tarp koncerto svečių išvysime jau žinomus Lietuvoje ir labai perspektyvius jaunus atlikėjus – operos solistą, dainavusį grupėje „Il Senso“, Kasparą Damulį, jo žmoną – ypač gražų balsą turinčią Mariją Kacilevičiūtę-Damulienę, kuri su savo tėvu yra dalyvavusi viename mūsų centro rengiamo „Balto paukščio“ koncertų. Jiems akompanuos žinoma pianistė Nijolė Baranauskaitė. Atlikėjai dovanos vasarišką puokštę skambiausių, melodingiausių klausytojų pamėgtų dainų. Kaip visada, renginį baigsime pakilia gaida – visi drauge trimis Baltijos šalių kalbomis sudainuosime simbolinę Atgimimo dainą „Bunda jau Baltija“.
Klausytojai greičiausiai pastebi, kad greta chorinės muzikos per festivalį suskamba ir populiarioji, estradinė muzika, operų ištraukos. Noriu pasakyti – nors projektas „Baltijos sąskambiai“ siekia puoselėti būtent chorinės muzikos tradiciją mūsų mieste, tuo pačiu jis akcentuoja įvairių ir gana skirtingų muzikavimo būdų jungtį ir vienovę. Juk mūsų Dainų šventėse taip pat integraliai susijungia visa tautos, liaudies, visuomenės kūryba, kurioje sava vieta atsiranda ir kanklėms, ir pučiamųjų orkestrams, ir chorams, ansambliams, kapeloms, net amatams ir teatrui. Beje, tai sėkmingai išbandyta per pirmus dvejus festivalio metus.
Mano požiūriu, svarbiausia yra išgirsti ir įvertinti vertybinius sąskambius, kurie sujungia ne tik skirtingus muzikos žanrus, bet ir mūsų miesto, šalies istoriją, kaimyninių šalių kultūrą, atliepia mūsų bendrystės siekius.
