Gintaras – ne tik Lietuvos auksas

Tikslas – pagilinti skaitytojų ir lankytojų žinias apie šį gausiai mitais ir legendomis apipintą organinės kilmės mineralą, ne tik kaip turto ir vertybės simbolį, bet ir kaip padedantį atskleisti senąją aisčių gyvenimo istoriją. Ją pristatė akademikas, humanitarinių mokslų daktaras, profesorius Eugenijus Jovaiša. Žiūrovus ypač sudomino edukacinis dokumentinis filmas „Gintaro kelias“, kurio autorius yra pats mokslininkas. Pasak lektoriaus, filme norėjosi parodyti, kaip aisčių kultūra yra glaudžiai susijusi su kitų tautų gyvenimu. Daug dėmesio skirta baltų genčių migracijai, kuri iš esmės pakeitė Rytų Baltijos kultūrinį žemėlapį. Akcentuota, kad pirmieji aisčiai, kilę iš Raudonėnų, puikiai orientavosi Europos politikoje, artimai bendravo su germanais ir romėnais. Svečias įdomiai pristatė aisčių prabangos ženklus, gintaro kelią, archeologines prielaidas ir keliones į gintaro turtingas prekyvietes, kurių daug buvo Lietuvos pajūryje. Iš jų paminėtinos – Auštkiemiai, Bandužiai, Kurmaičiai, Lazdininkai, Palanga, Pryšmančiai, Šernai. Tai rodo aisčių kapai, kuriuose randama Romos monetų.
Renginyje akcentuota, kad Baltijos gintaras yra ypatingas. Jis – spalvingiausias, geriausias iš visų savo sudėtimi, kilęs iš ypatingos rūšies pušų Pinus Succinifer suakmenėjusių sakų, kurie skaičiuoja milijonus metų.
Akademikas priminė, kad didžiausi gintaro telkiniai yra Sembos aisčių vakarinėje pakrantėje, Palvininkuose (dabar Jantarny, Kaliningrado sritis). Čia sutelkta net 65 proc. viso pasaulio gintaro atsargų, o visos Sembos kasyklos dabar siekia 90 proc. viso pasaulio gintaro. Mokslininko nuomone, neolito ir bronzos amžiuje Sembos ir Lietuvos pajūryje per metus galėjo būti surenkama nuo 80 iki 100 tonų gintaro.
Nepamirštos ir senovės aisčių apeigos, papročiai.
Ne vienas darbėniškis savo asmeninę biblioteką praturtino akademiko knyga „Aisčiai. Palikimas“, o bibliotekai padovanota knyga „Mitologinės sakmės“ skaitytojams taps tikru fondo perlu.

Juozas MAKSVYTIS