Tai tarsi dar kartą patvirtino fronto kovotojų teiginius, kad kare jokiu būdu negalima nuvertinti priešo. „Jei mes išrandame naujus dronus ar kažką patobuliname, po kiek laiko tą patį padaro rusai, o jei jie ką nors sugalvoja naujo, mes skubiai ieškome „priešnuodžių“, – dar prieš trejus metus Charkive pasakojo vienas iš brigados „Chartija“ vadų. Vyras pridūrė, kad fronte nuolat vyksta savotiški „katės ir pelės žaidimai“, nes abi pusės siekia viena kitą pergudrauti naujovėmis ir paspęsti spąstus.
Todėl po kiekvienos rusų atakos Kyjive aptveriamos bombardavimo vietos, o policininkai surenka visas raketų ir dronų liekanas, kad specialistai jas ištirtų. Tokiu būdu išsiaiškinami atlikti modernizavimai ir siekiama juos arba kopijuoti, arba ieškoma būdų neutralizuoti jų poveikį. Ne veltui Vakarų ekspertai pripažįsta, kad NATO šalių kariuomenės šiuo metu privalo mokytis iš Ukrainos gynėjų. Mat čia vykstantis karas yra moderniausias iš visų iki šiol vykusių, o technikos eksperimentai ir pakeitimai atliekami tiesiog mūšio lauke. Kalbinti lietuvių ir latvių kariai prisipažino, kad grįžę po atostogų nustemba ir turi mokytis naujų dalykų, nes nuolat kas nors pakinta.
Karo eiga ypač pasikeitė šiemet. Ilgai negavę NATO vadovybės leidimo vakarietiškomis raketomis atakuoti Rusijos teritorijos gilumos, ukrainiečiai patys ėmė gaminti tokias raketas. Be to, Kyjivo specialistai sukonstravo dronus, pajėgiančius nuskristi kelis tūkstančius kilometrų. Šiuos pokyčius pajuto ne tik Rusijos karinė vadovybė, bet ir visa šalies visuomenė. Mat ukrainiečiams susprogdinus daugybę naftos įmonių, Rusijoje ėmė trūkti degalų. Maskvai pabandžius jų atsigabenti laivais iš kitų šalių, ukrainiečiai ėmė bombarduoti šiuos laivus, ir degalų krizė užsitęsė. Be to, keršydami už Kyjivo atakas, ukrainiečiai vis dažniau bombarduoja ir Maskvą.
Ar Maskvos ir Rusijos naftos gamyklų bombardavimai turės įtakos karo eigai, kol kas nežinia, nes fronte okupantai ir toliau po truputį veržiasi į priekį. Tačiau akivaizdu, kad karo „atėjimas“ į Rusiją sukėlė didelį nustebimą šioje šalyje ir iššaukė ekonominių problemų bei gyventojų nepasitenkinimą. Su analogiškomis problemomis susiduria ir Ukraina, tačiau šios šalies gyventojai jau senokai susitaikė, kad, ginant nepriklausomybę nuo įsiveržėlių, reikia ištverti ir nepatogumus, ir trūkumus. Ukraina nuo Rusijos tuo ir skiriasi, kad čia demokratija yra gerokai stipresnė, todėl nebijoma kritikuoti nei vyriausybės, nei prezidento dėl nepatinkančių sprendimų. Rusijoje „caro“ V. Putino kritikai arba „iškrenta“ pro balkonus, arba atsiduria kalėjime.
Todėl praėjusią savaitę Ukrainos žiniasklaidą ir socialinius tinklus užplūdo kritika valdžiai dėl tragedijos Vyšnevės mieste, esančiame vos pusvalandis kelio nuo Kyjivo. Rusijos raketoms pataikius į vienoje įmonėje sandėliuotus šaudmenis, kilo toks didelis sprogimų fejerverkas, kad nuo jo supleškėjo penkiose gretimose gatvelėse stovėję namai. Sudegė 280 privačių namų, ugnyje žuvo devyni civiliai, daugiau kaip pusšimtis patyrė sužeidimų. Prezidentas Volodimyras Zelenskis dėl tragedijos apkaltino dviejų ginkluotės gamybos įmonių vadovus, pažeidusius draudimą šaudmenis sandėliuoti šalia gyvenvietės.
Nors vyriausybė skubiai skyrė finansinę paramą sudegusiems namams atstatyti, žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose ši tragedija ir toliau minima kaip akivaizdus valdžios aplaidumo pavyzdys. Galimai siekdamas apraminti aistras, V. Zelenskis pranešė, kad inicijuoja pakeisti premjerę ir dalį ministrų. „Nežinia, kas davė leidimą sandėliuoti sprogmenis Vyšnevėje, bet mūsų, vietos gyventojų, apie tai neinformavo, todėl į slėptuves, paskelbus oro pavojų, nedaug kas ir eidavo. Todėl ir pikta, ypač dėl žuvusiųjų. Aš su tėvais išsibėgau, bet namas sudegė – praradome viską“, – pasakojo Ana Korynczak.
Panašiai apmaudo neslėpė ir Julia Kazanska, per gaisrą praradusi namą, sandėliuką, garažą ir automobilį. „Galėjome žūti, bet, kadangi saugome savo septynerių metų sūnelį Vadimą ir visada, paskelbus oro pavojų, einame į slėptuvę, likome gyvi. Aš vos tramdausi, o Vadimas rauda – gailisi, kad kambaryje sudegė ne tik visi žaislai, bet ir žuvytės bei papūgėlė“, – kalbėjo mama.
Anatolijus Melnikas prisipažino, kad, aplinkui ėmus sproginėti, iš pradžių pagriebė gesintuvą, ketindamas apsaugoti savo turtą nuo žiežirbų. Tačiau pamatęs, kad dega visų kaimynų namai, o į jo sodybą atskrenda daugybė metalinių skeveldrų, nusprendė pats gelbėtis ir visu greičiu nuskuodė kuo toliau. Rytą atėjęs pamatė, kad neliko nei namo, nei garaže stovėjusio automobilio.
