Puošia paraginta bendruomenės
„Sekmadieniais keliamės ankstyvą rytą, priskinu glėbius gėlių, kokios tuo metu žydi. Petras padeda nuvežti jas į koplyčią. Ir sukuosi, kol visas įkomponuoju į puokštes. Vidurdienį vykstančioms šventoms Mišioms bažnyčia būna papuošta“, – kalbėjo pasitikusi sodybos šeimininkė. Visa pasipuošusi baltai. O šmaikštaus žodžio kišenėj neieškantis jos vyras pridūrė: „Ji sode baltai žydi, o bažnyčioj – juodai.“
V. ir P. Kupreliai tikino, kad vydmantiškius labai suvienijo jų visų statoma bažnyčia, didžiulis noras ją turėti bei entuziastingasis parapijos klebonas Karolis Petravičius. Būtent jis ir prasitarė, kad neleidžia parapijiečiams švaistyti pinigų brangioms gėlėms – verčiau tą pinigą paaukoti statybai, o bažnyčią puošti savomis gėlėmis iš darželių ar surinktomis iš laukų.
„Sykį atvažiavo pas mus parapijos pastoracinės tarnybos atstovai ir paprašė, kad imčiausi šios tarnystės – būčiau koplyčios floristė. Ligi tol koplyčią puošdavau tik švenčių progomis, o dabar – kas sekmadienį“, – tikino Virginija.
Džiaugsmas dalintis gėlėmis
Gėlės jų sodyboje sužydi ankstyvą pavasarį: pirmieji išlenda krokai, narcizai, juos keičia hiacintai ir tulpės, o šiuos – vilkdalgiai, bijūnai, dabar skleidžiasi rožės. Šios gėlių karalienės akis malonins ligi rudens, nes jų sodyboje prisodinta ir pačių padauginta per 100 įvairių veislių rožių krūmų, hortenzijų – per 30. Stebino dar nematytų spalvų masyvius kvepiančius žiedus sukrovę vilkdalgiai.
„Specialiai puokštėms turime linų, jie kaip tik pražydę mėlynomis akelėmis. Labai gražus puokštėse yra veigėlas, šis jau baigia nužydėti“, – vedžiodama po gėlių karalystę, kalbėjo Virginija.
Dar kalijas jiedu su Petru auginą, o rudenį koplyčią puošia jurginais ir chrizantemomis. Žiemai susidžiovina hortenzijų žiedus, juos nuspalvina floristiniais dažais, puokštėse derina su buksmedžiais.
Gyvena jiedu bendruomenės vadovo Simo Končiaus motinos pašonėje: dažnai atvyksta jos brolis Julijonas, tuoj aptaria sodo naujoves, keičiasi gėlių daigais ir svogūninėmis gėlėmis. O ir šiaip dalintis gėlėmis, tikino Virginija, esąs didis džiaugsmas.
„O dievuliau, kiek iš to turiu malonumo: šeštadienį vakare atsigulu – galvoju, ką ir iš ko reikės sukurti, o sekmadienį iš pat ryto puolu į gėles“, – atviravo kūrybingoji Virginija, beje, dar ir tapanti bei siuvinėjanti kryželiu. Jos rankdarbiais išpuoštos namų sienos.
Meniška siela plius karo medikė
Virginija – buvusi medikė, dirbo felčere, bet įdomiausia yra tai, kad ji – ir karo medikė, po nepriklausomybės paskelbimo 10-metį tarnavusi Lietuvos kariuomenėje, kur pelnė viršilos laipsnį. „Buvau uniformuota, dalyvaudavome įvairiose pratybose, užduotyse, kur labai rimtai imituodavo karo situacijas. Esame ir ligoninę statę“, – tokį, atrodytų, su dabartiniu gyvenimu nesulyginamą, darbą apibūdino sodininkė-gėlininkė.
O Petras prisistatė žiemą esąs šių namų „pečkurys“, vasarą – sodininkas, jo žodžiais, žmona – dizainerė. Nors abu sode viską sugalvoja: sodina ir persodina, daugina ir gražina. Todėl visa jųdviejų sodyba – tarsi meno kūrinys, kur gėlių plotai dera su krūmais, baseinu, poilsio erdvėmis ir daržu bei atokiau įrengta vištide. O tam reikėjo ir specialisto įžvalgų: Petras pagal specialybę – agronomas, dirbęs Vydmantų tarybinio ūkio padalinio vadovu.
Pora sykiu – jau 57-erius metus, ir pajuokaudami, ir rimtai vienas kitą vadina gyvenimo ramsčiais: jis – mano advokatas, o ji – geriausia pasaulyje žmona, tokiais žodžiais korespondentų akivaizdoje apsikeitė jiedu. Susilaukę dukros Eglės ir sūnaus Rojaus, kurie juodu apdovanojo 4 anūkais ir 2 proanūkėmis, gyvenimo dienas leidžia vieni, bet ne vieniši – namiškiai gyvena kas kur, bet šalia – vieningi bendruomenės žmonės.
