Dėl dviejų priežasčių
Šis laukas Kūlupėnų seniūnijoje – ne vienintelis, kmynus Ramūnas augina dar ir kitose vietose netoli Šukės. Iš viso yra apsėjęs apie 25 hektarus, o jo brolis Artūras – apie 30. Tėvo, ūkininko Povilo Turauskio, pėdomis pasekę broliai žino, kad ši neretai nišine vadinama kultūra pasiteisina dėl dviejų priežasčių. Visų pirma, dvejus metus leidžia „pailsėti“ dirvai, kurioje prieš tai buvo auginami kviečiai, miežiai ar kitos grūdinės kultūros. Be to, kmynus sėti apsimoka dėl gana palankios kainos – už grūdus tokios niekada negausi.
Iš hektaro įmanoma prikulti vidutiniškai iki 1,5 – 2 tonų sėklų. Kaina svyruoja priklausomai nuo oro sąlygų, derliaus švarumo ir kiekio. Kmynus broliai parduoda tiems supirkėjams, kurie pageidauja, bet didžioji dalis per tarpininkus pasiekia Olandiją. , patarimai buvo reikalingi tik pradžioje. Jaunimas dabar yra už mus mandresnis – informacijos tuoj pat gauna iš interneto, be to, turi savo bendraminčių ratą. Vien Šukėje daug kas kmynus augina. Mes antai kiek laiko sugaišdavom, kol telefonais susiskambindavom vieni kitų ko nors pasiklausti ar pasitarti norėdami. Atėjo kiti laikai – dabar aš tik stebiu, kas vyksta, ir pasidžiaugiu“, – atviravo P. Turauskis.
Auga kaip morkos
Kmynai – dvimečiai augalai. Turauskiai į hektarą beria maždaug po 5 kilogramus šio augalo sėklų. Pirmaisiais metais pasėliai užaugina lapų skrotelę ir šaknį, kurios formą Povilas palygino su morka. Rudenį ta šaknis, jo žodžiais, turėtų būti bent pieštuko storio. Tai rodo, kad augalas išsivystė gerai.
Kmynai mėgsta saulėtą arba pusiau saulėtą vietą. Pavėsyje taip pat augtų, tačiau gal būtų silpnesni, rečiau žydėtų ir subrandintų mažiau sėklų. Drėgmę mėgsta, bet vanduo dirvoje neturi užsistovėti – sunkios, molingos žemės šiems augalams nepatinka, jose jie skursta.
Sėjant svarbu ne tik laikas, bet ir gylis, nes per giliai pasėtos sėklos sunkiai prasikala, o pasėtos per sekliai greitai išdžiūsta. Pasėtus kmynus reikia prižiūrėti irgi kaip morkas – purenti dirvą, purkšti, ravėti piktžoles. Kmynai nebijo šalčio. Nors šią žiemą jis ir stipriai spaudė, P. Turauskio teigimu, augalams nepakenkė – peržiemojo.
Sėklos subręsta antraisiais metais. Anot pašnekovo, tiek sėjant, tiek vėliau nuimant derlių naudojama įprasta technika – ta pati, kaip ir grūdams: sėjamoji, kombainas. Šiame 12-os hektarų plote užaugusį derlių nuimti užtruks ne ilgiau kaip dieną. Kuliant vaisiai turi būti parudavę, stiebai pageltę, o lapai sudžiūvę. Jeigu derlius dar drėgnas, džiovinti gali būti naudojama tik aktyvi ventiliacija. Jeigu kmynai prieš kuliant nupjaunami, jie paliekami džiūti ir subrandinti sėklas pradalgiuose.
Ir maistas, ir vaistas
Specifinio aromato kmynai yra ne tik populiarus prieskonis, bet ir vaistinis augalas. Iš jų spaudžiamas aliejus, naudojami arbatoms ir kitiems gėrimams, muilams, kvepalams gaminti, o liaudies medicinoje vertinami dėl teigiamo poveikio širdies veiklai ir virškinimui.
Įbridęs į vešlų kmynų lauką, P. Turauskis pamatavo – stiebai išstypę iki metro – ir prisiminė seną žinomą posakį: svarbu ne ūgis, o smūgis. Tai yra, ar gausūs ir dideli susiformavo žiedynai, kuriuose bręsta sėklos.
Prie gero derliaus prisideda vabzdžiai, kaip kamanės ar bitės, užtikrinančios kryžminį augalų apdulkinimą. Jos lanko smulkių žiedelių skėčius, renka nektarą ir žiedadulkes. Kadangi vos už pusantro kilometro – Abelkių bitynas, tai, pasak Povilo, Česlava su Juozu gali gauti išskirtinio kmynų medaus.
Su J. Abelkiu Povilą sieja sena pažintis ir bičiulystė – abu yra buvę ilgamečiai Kretingos rajono politikai, abu – aukštuosius mokslus baigę žemės ūkio specialistai. O bitininkyste labiau užsiimanti Česlava – tai yra jos stichija. Turėjo prisukusi ypač visų graibstomo pirmojo pavasarinio medaus, dabar štai „ant bangos“ – vasarinis. Kai tuoj pievose pražys dobiliukai, – skonis bus dar turtingesnis.
„Gaila, bet kmynais kvepiantį medų šiemet nusinešė lietus – iš žiedų išplovė nektarą. Todėl balkšvai žydinčiu kmynų lauku akys tik vizualiai tepasidžiaugė…“, – atviravo Č. Abelkienė.
