Miesto tapatybės dalis
Palangos kultūros centro direktorė Vita Petrauskienė „Pajūrio naujienoms“ akcentavo, kad J. Basanavičiaus gatvėje stūksantys 10 margučių – gili Palangos miesto tradicija, tapusi jo tapatybės dalimi: „Kai pasvarstau, ar dar verta tęsti šią tradiciją, visada sulaukiu atsakymo, kad žmonės nesupras, jeigu to neliks.“
Pirmieji margučiai alėjoje atsirado prieš 16 metų Palangos verslininkų iniciatyva. „Tai – verslininkų ir tuometinio kultūros centro vadovo nuopelnas“, – įvardino V. Petrauskienė. Per šešiolika metų projektas išaugo į reiškinį, be kurio, pasak pašnekovės, Velykos jau sunkiai įsivaizduojamos.
Šiemet alėjoje – dešimt įspūdingų 3 m aukščio dekoratyvinių margučių. Kiekvienas jų – ne tik dekoracija, bet ir pasakojimas: margučiai pasakoja apie pajūrio stichijas ir elementus, perteikia savitą istoriją, susijusią su Palangos krašto gamta ir mitologija – nuo Saulės ir jūros iki gintaro, pušynų ar vėjo paslapčių. Nuskenavę prie margučių esančius QR kodus, lankytojai nukreipiami į išsamesnius pasakojimus apie kiekvieną simbolį ir jo sąsajas su pajūrio kraštu. „Taip kuriame ne tik estetinį pojūtį, bet kviečiame žmones ir sužinoti daugiau“, – teigė direktorė.
Anot jos, temos paieškos – vienas sudėtingiausių etapų: „Kasmet kyla klausimų – kaip padaryti, kad būtų gražu. Norisi ne tiek nustebinti, kiek sukurti visumą, įprasminti mintį.“
Per daugelį metų margučiai buvo dekoruoti įvairiai: nuo tautinių raštų interpretacijų iki partnerių miestų motyvų, vaikų piešinių. Tačiau pastaraisiais metais pasirinkta kryptis – vientisa spalva su akcentais – leidžia išryškinti bendrą estetiką.
Vis dėlto už šventinio vaizdo slypi ir nemažas techninis iššūkis. Didžiuliai margučiai – sunkūs, sudėtingai transportuojami, juos pastatyti reikia kelių komandų darbo. „Žmonės mato grožį, bet už jo – didžiulė logistika ir komanda“, – akcentavo pašnekovė.
Margučių alėja veiks šventiniu laikotarpiu iki Atvelykio. Pasak V. Petrauskienės, būtent per šį laiką labiausiai atsiskleidžia alėjos paskirtis – ne tik papuošti miestą, bet ir kurti bendrą patirtį. „Žmonės čia ateina pasivaikščioti, fotografuotis, o kartu – pajusti šventinę nuotaiką. Tai yra mūsų Velykų simbolis, be kurio neįsivaizduojama ši šventė“, – tvirtino Palangos kultūros centro direktorė. Margučių alėja kainavo apie 10 tūkst. eurų.
Ir šalta žiema, ir bundantis pavasaris
Už vizualinį sprendimą atsakinga ne tik Palangos kultūros centro komanda, bet ir menininkai, dizaineriai. Kaip ir kasmet, margučius išdailino vietiniai Palangos menininkai Martynas Lapas, Gintaras Lapas ir Gintaris Ramanauskas. Apie penkerius metus įgyvendinat projektą dalyvauja ir Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centro Pajūrio skyriaus kūrėjai, vadovaujami Jurgos Juknaitės. Pasak direktorės, jų indėlis atnešė daugiau natūralumo ir tvarumo – dekoravimui naudojamos šakelės, augalai, natūralios spalvos.
G. Lapas neslėpė – nors kiekvienais metais pateikiama nauja tema, kūrybinė laisvė vis tiek prasiveržia. „Kokią temą duoda, tokią ir išvystom“, – sakė jis, pridurdamas, kad kūrėjai visada įneša ir savų interpretacijų. Pasak menininko, svarbiausia, kad pasirinkta tema visuomet būtų susijusi su Palanga – tai tarsi nerašyta taisyklė, kuri padeda išlaikyti projekto identitetą.
Per 16-a darbo metų šio projekto kūrėjai išbandė įvairias technikas ir medžiagas – nuo dažų ir plastiko iki tekstilės ar kitų eksperimentinių sprendimų. Kiekvienas iš dešimties margučių skiriasi ne tik spalvomis, bet ir nuotaika, grafika, charakteriu.
Vis dėlto didžiausią įspūdį, anot G. Lapo, jam paliko per pandemijos laikotarpį įgyvendintas projektas, kai margučiai buvo išdėlioti po visą miestą. Tuomet ši idėja buvo pateikta kitokiu formatu, o lankytojai galėjo juos atrasti skirtingose vietose. „Tai buvo ir įdomiausias, ir sudėtingiausias projektas – reikėjo atkurti vaikų piešinius, viską išdėstyti skirtingose erdvėse“, – prisiminė jis.
Nors ir mažiau, bet ir vienoje vietoje, J. Basanavičiaus gatvėje, išdėstyti margučiai reikalauja nemažai pastangų. Konstrukcijos gaminamos iš lengvesnių medžiagų, tačiau juos transportuoti ir pastatyti – fiziškai sudėtingas procesas. „Prie to dirba dešimtys žmonių iš skirtingų įstaigų“, – įvardino V. Petrauskienė.
Kita Margučių alėjos pusė atsiskleidžia per fitodizainerės J. Juknaitės darbą – ji su savo mokiniais kuria kompozicijas po kiaušiniais. Jurga paaiškino, kad kūryba prasideda nuo aplinkos pajautimo. Šių metų sprendimus stipriai paveikė ilga ir šalta žiema. „Norėjosi atspindėti ir šaltį, ir bundantį pavasarį“, – sakė ji, paaiškinusi, todėl kompozicijose atsirado kontrastas tarp „ledo“ ir gyvybės.
Tam pasitelktos natūralios ir tvarios medžiagos: agrotekstilė, simbolizuojanti šaltį ar akmenį, „kačiukų“ šakelės, svogūninės gėlės, kurios pirmosios pražysta pavasarį. Kūrybinis procesas dažnai vyksta per improvizaciją – viena idėja veda prie kitos. „Iš smiltelės išauga perlas“, – taip J. Juknaitė apibūdina idėjų gimimą. Pasak jos, pakanka vieno impulso – temos ar spalvos, ir mintys pradeda plėtotis savaime.
Nepaisant ilgametės patirties, kūrėjai tikino idėjų nepritrūkstantys. Priešingai – kuo daugiau jų realizuojama, tuo daugiau atsiranda naujų. Pašnekovai užsiminė: kitų metų tema jau yra numatyta, tačiau kol kas lieka paslaptis.
Puošiasi ir Kretingos rajonas
Šv. Velykų nuotaika sklinda ir Kretingos rajono seniūnijose, ir Kretingos mieste. Rajono bendruomenės puošia miestelių, kaimų erdves, kviečia gyventojus į Velykines edukacijas. Darbėnuose aktyvi šio miestelio bendruomenė dideliame pintame krepšyje įkurdino besisupantį dekoratyvinį kiaušinį. Kaip pasakojo menininkė ir bendruomenės narė Auksė Drazdienė, vos nutirpus sniegui, žmonės imasi tvarkyti aplinką ir puošti viešąsias erdves. Anot jos, šiemet bendruomenė pasirinko jau turimą dekoracijų pagrindą atnaujinti ir pritaikyti Velykų temai. Vienu ryškesnių akcentų tapo dekoratyvinė kompozicija su margučiais ir šviečiančiu elementu, atspindinčiu Darbėnuose įkurtą šviečiančių sūpynių parką. „Tai akcentas, kalbantis apie šio miestelio išskirtinumą. Taip pat smagu, kad naktį ši dekoracija taip pat šviečia“, – rodydama kompozicijos elementus, pasakojo Auksė.
Tokios iniciatyvos svarbios ne tik estetikai – jos kuria nuotaiką ir bendrumo jausmą tiek vaikams, tiek suaugusiesiems. „Norisi, kad būtų gražu, tvarkinga ir žmonėms smagu gyventi“, – sakė A. Drazdienė.
Didžioji dalis dekoracijų – pačių bendruomenės narių darbas. Idėjos gimsta diskusijose, įgyvendinamos iš to, kas prieinama, nes dažnai, Auksės teigimu, tenka taikytis prie ribotų finansinių galimybių. Prie iniciatyvų prisideda keli aktyviausi žmonės – vieni generuoja idėjas, kiti sprendžia techninius klausimus. „Priemonių skiria ir mūsų seniūnija“, – įvardino pašnekovė.
Nepaisant iššūkių, rezultatas, anot Auksės, džiugina. Darbėnai yra pravažiuojama vietovė, todėl papuoštos erdvės nelieka nepastebėtos – čia sustoja ir praeiviai, ir atvykėliai iš kitų rajonų, fotografuojasi, dalijasi įspūdžiais.
Šių metų dekoracijose dominuoja pavasariškos spalvos ir atgimimo simbolika. „Velykos – tai džiaugsmas, gyvybė, todėl ir norisi to žaismingumo“, – akcentavo A. Drazdienė.
Jai pritarė ir kompoziciją fotografavusi darbėniškė Vaiva Grinevičiūtė: „Visada ateinu prie bendruomenės sukurtų dekoracijų, atsivedu ir šeimos narius. Tai kuria šventinę nuotaiką, suteikia žaismingumo. Tikrai džiaugiuosi, kad bendruomenė imasi tokių iniciatyvų.“
