Žingsnis ant žarijų

Kretingiškis Evaldas Valantiejus iki šiol prisimena, kaip kartą, svečiuodamasis Rusijoje, įgyvendino savo svajonę – perėjo per žarijas. Šį įvykį E.Valantiejus vadina patirtimi, kuri padėjo suprasti: žmogaus galimybėms ribų nėra.

Kretingiškis Evaldas Valantiejus įsitikinęs, kad įveikęs ugnies baimę ir perėjęs per žarijas, pradėjo daugiau pasitikėti savo jėgomis bei galimybėmis.

- Kaip ėjimas per žarijas pakeitė tavo gyvenimą?

- Manau, kad tokią patirtį galima panaudoti bet kokioje gyvenimo srityje, siekiant asmeninio tobulėjimo. Juk viskas prasidėjo nuo svajonės, tuomet siekiau ją įgyvendinti, o tai padaręs jaučiausi lyg pasiekęs kalno viršūnę. Tad svajoti reikia drąsiai. Ir dar: labai gera save įveikti.

- Kaip kilo mintis eiti per žarijas?

- Pirmą kartą tuo susidomėjau būdamas keturiolikos metų: per televiziją pamačiau, kaip buvo transliuojama kažkas panašaus į pagoniškas šventes. Buvo rodoma, kaip per visą naktį pajūryje degino laužą, šoko įvairius šokius ir vaikščiojo per žarijas, skambant būgnams. Mane tai sudomino.

- Kas tave skatino siekti šios svajonės?

- Tai, kad Rusijoje turėjau progą eiti per žarijas, man buvo lyg postūmis įgyvendinti savo svajonę. Pats turėjau daug motyvacijos ir ryžto žengti šį žingsnį, be to, šalia buvo žmogus, kuris turėjo daug patirties šioje srityje, mane morališkai palaikė ir draugai.

- Kaip reikėjo pasiruošti, nusiteikti psichologiškai ėjimui per žarijas?

- Iš pradžių, liepsnojant laužui, atlikome ritualą – dainavome susikibę rankomis ir ėjome aplink laužą, skambant būgnams. Taip prisijaukinę ir tarsi susidraugavę su ugnimi buvome pasiruošę ėjimui. Mus paskatino ir stovyklai vadovavusi moteris – ji pranešė, kad jau esame pasirengę, tad reikėjo tik žiupsnelio drąsos ir noro bei nusiteikimo.

- Kokios mintys kilo prieš žengiant ant žarijų?

- Mane vedė labai didelis noras įgyvendinti savo svajonę. Kada moteris kvietė eiti per žarijas, visi laikėsi atokiau, lyg nedrįso eiti basomis per ryškiai raudonas žarijas. Aš jau pirmasis buvau nusiavęs batus ir nekantraudamas paprašiau vadovės leidimo – visgi tai buvo gana rizikinga: jeigu būčiau nusideginęs kojas svečioje šalyje, būtų kilę daug problemų ieškant pagalbos.

- Kaip jauteisi eidamas per žarijas?

- Jaučiau džiaugsmą ir euforiją, kadangi supratau, jog tai, ko troškau ir apie ką svajojau, išsipildė. Buvau visiškai susikoncentravęs į patį ėjimą, žėrinčias raudonas žarijas, todėl tarsi nemačiau, ką daro ir veikia kiti žmonės. Per žarijas ėjau trypčiodamas, taip tarsi būtų mušamas būgnas greitu tempu. Viskas iš tiesų įvyko labai greitai – pasiruošimas, šokis, ėjimas – prabėgo lyg akimirksnis. Eidamas žarijų taku, jaučiau tik šilumą aplink save, atrodė, kad eičiau paprasta žeme. Beje, man į tarpupirštį įstrigo žarija, tačiau aš visiškai to nejaučiau. Tik perėjęs žarijų taką, supratau, kad darosi šilta, tuo metu pamačiau tarp pirštų likusią žariją ir ją skubiai ištraukiau. Buvau įspėtas, kad, jei eidamas žarijomis būčiau jautęs skausmą tam tikroje pėdos dalyje, tai reikštų, jog turiu problemų tam tikroje organizmo vietoje, nes pėdoje esantys tam tikri taškai atspindi viso žmogaus kūno dalis, organus. Laimei, aš nejaučiau jokio skausmo.

Alanas Mėžetis

"P. n." akademijos narys

• Rašyti komentarą (2)