Pajūrio naujienos
Help
2018 Sausis
Pi18152229
An29162330
Tr310172431
Ke4111825
Pe5121926
Še6132027
Se7142128
Orų prognozė
Dieną-4°C debesuotumas 100 %
Naktį-8°C debesuotumas 2 %
Apklausa

Ar pasigendate apylinkės inspektorių?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Mūsų žmonės

Kretingiškės Gedvilienė ir Eitavičienė prie angelo-sargo skulptūros. XX a. IV deš. Pranciškonų archyvas.

Kretingiškiai, atsigręždami į savo praeitį, atranda vis naujus praėjusio laiko bei okupacijų ištrintus ir beveik pamirštus savo krašto istorijos puslapius. Grafų Tiškevičių buvimas Kretingoje įamžintas ne tik išlikusiais jų dvaro rūmais, parku, pastatais, kultūriniu bei istoriniu paveldu, bet ir Kretingos senosiomis II kapinėmis, kuriose nuo 1893 m. stovi ne tik pajūrio neogotikos perlas – Tiškevičių šeimos koplyčia-mauzoliejus, bet ir šalia jos palaidoti dvaro aplinkoje gyvenę žmonės, turėję įdomias savo gyvenimo istorijas bei likimus.

Viena jų – Kretingos miesto senbuvio Edmundo Giedrimo, kurio tėvas Pranas Giedrimas (gim. 1905 m.) ilgą laiką buvo grafo Aleksandro Tiškevičiaus (1864–1945 m.) asmeninio lengvojo automobilio vairuotojas, girdėta ir žurnalistės Vitalijos Vitkauskienės 2002 m. bei muziejininkės-kraštotyrininkės Jolantos Klietkutės 2015 m. pagarsinta istorija. Ne veltui sakoma, kad legendos gyvena tol, kol yra gyvi jas menantys žmonės. Būsimieji Kretingos dvaro (nuo 1875 m.) savininkai: Juozapas Tiškevičius (1835–1891 m.) ir jo žmona Sofija Horvataitė (1839–1919 m.), susituokę 1861 m., prieš pat 1863 metų sukilimą, vengdami suirutės ir carinės valdžios represijų, išvyko laikinai gyventi į Paryžių, kur 1864 m. jiems gimė sūnus Aleksandras. Galvodami apie jo ir būsimų jų šeimos narių auklėjimą bei išsilavinimą, jie susipažino su paryžiete guvernante Marie Fayard, kurią pakvietė atvykti į Lietuvą, nes nuo XVII a. Lenkijoje ir Rusijos imperijoje buvo susiklosčiusi tradicija samdyti guvernantes prancūzes mokyti kilmingųjų vaikus prancūzų kalbos ir gerų visuomenės manierų: teisingos šeimos sampratos, pasirengimo būsimų vaikų auklėjimui, paklusnumo tėvų valiai. Lavinant vaikus, išskirtinis dėmesys buvo skiriamas laiškų rašymo kultūrai.


Paminėti Vydūno metai

  • Mūsų žmonės
  • 2018-01-19

Daug žymių asmenybių, Lietuvos kultūros, meno ir mokslo veikėjų yra siejami su Mažąja Lietuva.


Kretingos draugijai „Bitė“ – amžiaus jubiliejus

  • Audronė PUIŠIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2018-01-19

Šie, 2018-ieji, metai – jubiliejiniai Kretingos bitininkų draugijai, kuri, prieš 100 metų įkurta brolio pranciškono Jeronimo Pečkaičio, buvo iki dabar veiklą tebevystančios Lietuvos bitininkų sąjungos užuomazga.


Kazio Grižo kapą saugos valstybė

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2018-01-19

Kretingą pasiekė gera žinia, jog, artėjant atkurtos Lietuvos 100-mečiui, Kultūros paveldo departamentas (KPD į vertybių registrą įtraukė Lietuvos kariuomenės kūrėjo savanorio, Kretingos apskrities viešosios policijos nuovados viršininko Kazio Grižo kapą, suteikdamas jam teisinę valstybės apsaugą.


„Salanto“ skautai garsina savąjį kraštą

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2018-01-19
Dalyvaudami įvairiose akcijose, tradiciškai Salantų skautai pirmieji po Kretingos rajoną paskleidžia ir atgabentą Betliejaus ugnį.

Lietuvos skautijos „Salanto“ draugovė, laimėjusi regioninę atranką, rytoj išvyks į Vilniuje surengtą respublikinį skautų patriotinių dainų konkursą, skirtą šiemet išvien su Lietuvos atkūrimo 100-mečiu švenčiamam ir Lietuvos skautų judėjimo 100-mečiui.

„Salanto“ draugovės įkūrėja ir vadovė Salantų gimnazijos kūno kultūros mokytoja Aušra Kundrotienė teigė, jog skautų dainų konkursai yra tradiciniai, vyksta kasmet, ir salantiškiai iš jo grįžta laimėję prizines vietas, o 2010-aisiais – prestižinį Didįjį prizą.

Konkursai yra skirti anapilin iškeliavusiam garsiam Lietuvos vyriausiajam skautininkui Feliksui Šakaliui, kuris įdėjo daug pastangų, populiarinant lietuvių liaudies muziką, atminti. Todėl jo vaikai savo tėvo atminimui kone prieš du dešimtmečius ir įsteigė šį konkursą, skautai jį pamėgo ir šis tapo tradiciniu“, – teigė A. Kundrotienė.

Jos žodžiais, tam, kad patektų į respublikinį konkursą, pirmiausiai tenka praeiti Klaipėdos regiono atranką, – šiemet ji įvyko Priekulėje. Salantiškiai laimėjo tarp 6 draugovių, o respublikiniame konkurse iš viso susirungs per 50 solistų bei ansamblių.



Įžvelgė panašumą su Žiemos sodo koralais

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2018-01-19
Antanui Miklovui prie Minijos rasta uoliena pasirodė panaši į Žiemos sodą puošiančius koralus, tačiau Danutė Vasiliauskienė įžvelgė šį konkretų gabalą esant smiltainiu-fosilija.

Kretingiškis Antanas Miklovas, vaikštinėdamas Minijos pakrantėmis, aptiko, jo žodžiais, įdomios uolienos klodus, – jos gabalą parodė muziejininkui Juliui Kanarskui, taip pat atnešė ir į redakciją. Skaitytojo manymu, uoliena labai primena koralus, kuriais grafai Tiškevičiai buvo išpuošę Žiemos sodo sienas.

Restauratoriams parodytų radimvietę

„Mėgstu gamtą. Mūsų kraštas – labai įdomus: dažniausiai praeini prošal, nors galima aptikti įdomių dalykų, kaip ir tą akmenį. Pažįstamas žvejas pasakė, kad Minijos šlaite yra įdomi uoliena, keičianti spalvą: paviršiuje – ruda, o vandeny – žalia. Ištraukęs gabalą iš vandens, pirmiausia jį parodžiau broliui pranciškonui Evaldui Daruliui. Jis – gamtos žmogus, susidomėjo. O kai sužinojau apie Žiemos sodo koralus, šie man pasirodė esą „viens prie vieno“ kaip tie Minijos šlaite“, – pasakojo kretingiškis.

Kai parodė savąjį akmenį muziejininkui J. Kanarskui, šis taip pat sutiko dėl panašumo su medžiaga, kuria dekoruotos Žiemos sodo sienos. „Restauruojant Žiemos sodą, vietoj tikrų koralų lyg ir naudojo smiltainį, atvežtą iš Estijos. Jeigu ir vėl panašios medžiagos prireiktų restauratoriams, galėčiau nuvežti ir parodyti, kur čia pat yra tokių geologinių nuogulų“, – tvirtino A. Miklovas, nepanoręs viešai įvardinti radimvietės


Palanga, XIX a. pab. visame pasaulyje išgarsinta gausaus būrio grafų Tiškevičių draugų ir artimųjų, studentų ir inteligentijos, nuo seno apipinta legendomis.


Paniro į prosenelių skrynių lobių paieškas

  • Audronė PUIŠIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2017-12-22
Etnokultūros žinovė Irena Armonienė, atkūrusi Mažosios Lietuvos krašto aprangos aksesuarą – pirštines, teigė norinti atskleisti mūsų prosenelių rankdarbių tobulumą ir grožį.

Kretingos muziejaus Etnokultūros skyriaus vedėjos Ingos Jurginienės į edukacinį užsiėmimą sukviestos moterys mokėsi ne tik tradicinių pirštinių mezgimo ir puošybos – užsiėmimo viešnia edukatorė Klaipėdos etnokultūros centro etnokultūrinės veiklos koordinatorė Irena Armonienė pasidalino ir istorinėmis žiniomis apie šią aprangos detalę.

I. Armonienė prisipažino daug laiko skirianti tradiciniams mezginiams, jų raštams, ir jos pastangos iš praeities naujam gyvenimui prikelti lietuvininkių pirštines, riešines buvo įvertintos tautinio paveldo produkto sertifikatu, o pačiais įvairiausiais raštais margintos pirštinėmis puošėsi ir šių metų dizainerio Juozo Statkevičiaus kolekcijos modeliai.

Rekonstruodama senuosius Mažosios Lietuvos aprangos aksesuarus I. Armonienė sake nesiekianti garbės: jai svarbu, kad šiuolaikinės moterys įvertintų tai, ką buvo sukaupusios mūsų prosenelės ir močiutės. Tie klodai – neišsemiami ir rodo rankdarbių svarbą mūsų protėvių gyvenime.

„Pagal tai, kokiomis pirštinėmis – kokių spalvų, kokių raštų – į bažnyčią puošdavosi mergina, buvo sprendžiama apie jos gebėjimus, darbštumą“, – priminė I. Armonienė.

Ji dažnai nusistebi, kad dabar mezgamos ir dažniausiai turguose parduodamos pirštinės – storų siūlų, neišraiškingų raštų, nemielos mūvėti.

„Mūsų moterys praeityje megzdavo įvairias pirštines: storesnes, šiltesnes – darbui, raštuotas, plonų siūlų – išeigai ir dovanoms“, – teigė edukatorė.


Salantuose įmintos garsių litvakų pėdos

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2017-12-22
Izraelis Salanteris buvo žymus Musarų judėjimo propaguotojas

Kraštotyrininkas, visuomenės veikėjas ir Plungės žydų bendruomenės vadovas Eugenijus Bunka, Žemaitijos nacionaliniame parke įkūręs Litvakų atminimo sodą, teigė, jog Salantuose savo pėdas yra įspaudęs ne vienas pasaulyje garsus litvakas – Lietuvos žyda

Mokėsi pas Salantų rabinus

„Svarbu, kad salantiškiai bent žinotų, kokie garsūs žmonės kažkada vaikščiojo jų žeme, čia dirbo, kūrė ir kokias darbais nusipelnė Salantų miestui, Lietuvai, pasauliui. Iš to žinojimo gal atsirastų geradarių, norinčių savo lėšomis prisidėti, įtvirtinant jų atminimą“, – samprotavo E. Bunka.

Medžiagą apie I. Salanterį, arba Salantiškį, iš įvairių šaltinių kelerius metus rinkęs Salantų krašto istorijos žinovas kraštotyrininkas Paulius Vaniuchinas sakė, jog žinių ir apie pačią asmenybę, ir apie jo mokymą radęs įvairiuose šaltiniuose.

Pasak P. Vaniuchino, nors I. Salanteris nėra kilęs iš Salantų, tačiau čia jis ilgai gyveno, todėl ir pasivadino pagal šio miesto pavadinimą. Tikroji jo pavardė buvo Lipkinas. Jis gimė 1810 m. Žagarėje, jo tėvas buvo Žagarės rabinas. Jau vaikystėje Izraelis išsiskyrė ypatingais gabumais – dešimtmetis miestelio sinagogoje skaitė pamokslą. Todėl tėvas ir išsiuntė sūnų mokytis į Salantus pas garsius rabinus Zundelį Salantą ir Cvi Hiršą Broidą, – pastarasis ilgus metus vadovavo Salantų rabinų teismui, o vėliau keletą dešimtmečių dirbo Jeruzalėje, ten ir palaidotas.

I. Salanteris ilgainiui tapo vienu iškiliausių Salantų miesto Talmudo žinovų. Vedęs salantiškio Jankevo Aizenšteino dukterį Esterą, liko čia ilgam – apie du dešimtmečius.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas