Pajūrio naujienos
Help
2019 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Orų prognozė
Dieną3°C debesuotumas 100 %
Naktį0°C debesuotumas 1 %
Komentarų topas

Mūsų žmonės

Adomo Mickevičiaus biustas, sukurtas skulptoriaus Viktoro Brodzkio (1825–1904) apie 1877 m. ir saugomas Krokuvos nacionaliniame muziejuje.

Išsisupus plačiai vakarų vilnimis, man krūtinę užliek savo šalta banga“, – ne vien tik poezijos mėgėjai žino šiuos lietuvių poezijos klasika tapusius poeto Jono Mačiulio-Maironio (1862–1932) eilėraščio „Nuo Birutės kalno“ žodžius, kurie 1895 m. pirmą kartą buvo atspausdinti poezijos rinkinyje „Pavasario balsai“.

Bet tik retas žino, kad pirmasis apie Palangą visam pasauliui prabilo didis lenkų ir lietuvių poetas, romantikas, Lietuvos vardo pasaulyje garsintojas Adomas Mickevičius (1798–1855). 1828 m. išleistoje poemoje „Konradas Valenrodas“ pasakojęs apie lietuvių ir prūsų žygius, jis rašė: „...Bet Palangos toj pakrantėj, kur krūtimis triukšmingai jūra baltuodama blaškos ir iš žiočių putotų smėlį sruvenantį pila...“ (vertė Vincas Mykolaitis-Putinas).

A. Mickevičius – pasaulinio masto poetas, rašęs lenkų kalba, vienas žinomiausių romantizmo atstovų visuotinėje pasaulio literatūroje, gimė 1798 m. gruodžio 24 dieną Zaosėje, netoli Naugarduko (dabar Baltarusijoje) smulkių, lietuviškų šaknų turinčioje bajorų šeimoje.

Čia jis praleido savo vaikystės ir ankstyvosios jaunystės metus, tėvų buvo auklėjamas patriotizmo dvasia. 1807–1815 m. lankė dominikonų vidurinę mokyklą Naugarduke, ją baigęs įstojo į Vilniaus universitetą (VU), kur įgijo puikų humanitarinį išsilavinimą, išmoko užsienio kalbų. Čia 1817 m. buvo įkurta slapta anticarinė studentų Filomatų (mokslo mylėtojų) draugija, kurios literatūros ir moralės mokslo skyriui vadovavo A. Mickevičius. 1819 m. jis, baigęs universitetą, kad atidirbtų už gautą valstybės stipendiją, buvo išsiųstas į Kauną dirbti apskrities mokyklos mokytoju. Čia dėstė visuotinę literatūrą, istoriją, poetinę retoriką, gramatiką, politinę ekonomiją, rūpinosi mokyklos bibliotekos tvarkymu.


Brolio pranciškono Juliaus Sasnausko dovanotą Jurgio Pabrėžos, arba tėvo Ambraziejaus, originalų ranka rašytų pamokslų rinkinį Kretingos muziejaus direktorei Vidai Kanapkienei ir jos pavaduotojui istorikui Juliui Kanarskui perdavė mūsų kraštietis Romualdas Beniušis (dešinėje).

Baigusi savo klajones po pasaulį, į Kretingą sugrįžo Jurgio Pabrėžos, arba tėvo Ambraziejaus, ranka rašytų pamokslų knyga „Kninga turinti savėj kozonius“. Šią knygą, tėvo Ambraziejaus surašytą 1822 m., Kretingos muziejui padovanojo brolis pranciškonas Julius Sasnauskas, perduoti ją patikėjęs Vilniuje gyvenančiam mūsų kraštiečiui „Pajūrio naujienų“ bendraautoriui Romualdui Beniušiui. Jungtinėse Amerikos Valstijose atsidūrusį pamokslų rinkinio originalą J. Sasnauskui perdavė amžinatilsį brolis pranciškonas Leonardas Andriekus, kuris rūpinosi pranciškonų vienuolyno palikimu. O į Kretingą sugrįžęs didžiausias iki šiol žinomas pamokslų rinkinys – ne tik dovana pranciškonų sugrįžimo į Kretingą 30-mečio proga. Tai – tarsi Jurgio Pabrėžos testamente išsakyto priesako „mano biblioteka netaksuotina, bet visa turi atitekti ne kam kitam, kaip tik Kretingos konvento bibliotekai...“ įvykdymas.

„Kai perskaičiau Jurgio Pabrėžos palikimo tyrinėtojo Giedriaus Subačiaus mintį, jog jis bus laimingas, jeigu jo straipsnis padės surasti tėvo Ambraziejaus knygą, pagalvojau – negi tikrai jos neįmanoma rasti? Visada vyliausi, kad Jurgio Pabrėžos palikimo gali būti Kretingoje. Ir kai sužinojau, kad tą knygą turi Julius Sasnauskas, pamaniau, kad tai – likimas: iš Kretingos išėjusi, į Kretingą ir sugrįžo“, – kalbėjo Jurgio Pabrėžos pamokslų knygos paieškų ėmęsis R. Beniušis.

Su J. Sasnausku jį suvedė Teofiliaus Matulionio labdaros-paramos fondo steigiamasis susirinkimas.

„Nors žinojau, kad disidentas Julius Sasnauskas lankosi Šiauliuose pas mano jau amžinatilsį motiną Jadvygą Petkevičienę – pati būdama disidente, ji rėmė ir daug bendravo su bendraminčiais, tačiau mudviem su Juliumi teko susitikti tik epizodiškai. O dabar – toks sutapimas: man prasitarus apie dingusius Jurgio Pabrėžos pamokslus, brolis pranciškonas ir prasitarė, kad knyga – pas jį, Vilniuje“, – R. Beniušis neabejojo, kad geriausia vieta knygai saugoti – Kretingos muziejus.


Dvare įžiebė ir savo laimės žiburį

  • Vitalija VITKAUSKIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2019-03-15
Vida Kanapkienė turi istorijos mokytojo profesiją, tačiau nesigaili gyvenimą paskyrusi muziejininkystei.

Kovo 11-osios – Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienos išvakarėse Vilniuje Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis įteikė Vyriausybės kultūros ir meno premiją Kretingos muziejaus direktorei Vidai Kanapkienei už jos išskirtinius nuopelnus kultūrai – už garsios grafų Tiškevičių giminės palikimo Kretingoje atkūrimą ir puoselėjimą, už pastangas, kad visas šis turtas tarnautų šviesesnei žmonių dabarčiai ir ateičiai. Šios premijos laureatų šiemet buvo dvylika. V. Kanapkienė vienintelė buvo iš provincijos.

– Jau nieko nebestebina, kad yra dvi Lietuvos – didmiesčių, o tiksliau sostinės Vilniaus ir likusi – provincijos. Kaip ši takoskyra veikia kultūrą?

– Nenorėčiau skirstyti kultūros į provincijos ir sostinės. Kalbant plačiąja prasme apie kultūrą, aš matau žmogaus gyvenimo visumą: kur yra jo šeima, darbas, draugai, bičiuliai, jo santykis su grožine literatūra, muzika, kultūros paveldu. Viskas priklauso nuo žmogaus – kuo jo vidinis pasaulis yra turtingesnis, tuo jo požiūris į kultūrą yra platesnis, gilesnis. Ir nesvarbu, kur tas žmogus gyvena.

Nemanau, kad Vilniuje kultūros kartelė yra aukštesnė. Sutikdama kretingiškius muziejaus ekspozicijų salėse, dvaro menų festivalyje, kituose muziejaus renginiuose jaučiu, girdžiu jų dėkingumą už tai, kad dvare galime klausytis tokios profesionalios muzikos, bardų, operos solistų, kamerinių orkestrų. Žmonių būna pilna, ir iš kaimų. Paprastas žmogus dažnai yra tauresnis, jo santykis su kultūra gilesnis.

– Šiandieną atnaujintas grafų Tiškevičių dvaras ir jame įsikūręs muziejus reprezentuoja Kretingą. Čia ir Savivaldybės valdžia rengia įvairaus lygio priėmimus, bet mūsų politikams dvaras ilgą laiką buvo lyg šuniui penkta koja, ar ne taip?

– Kai 1992 metais atėjau čia dirbti ir iš arti pamačiau tuos rūmus, tą parką, tegul nesupyksta buvę viso šito turto šeimininkai – kolegijos vadovai, dėstytojai, parke nebuvo nė vieno gėlyno, Žiemos sode, kai didesnė liūtis, pliaupė vidun vanduo per stiklus, žiemą oranžerijos stiklus taškė varvekliai. Buvo toks laikas, perėjimas iš vienos politinės santvarkos į kitą, žmonių pasimetimas. Ir rajono tuometinė valdžia į Kretingos dvarą žiūrėjo kaip į nereikalingą priedėlį prie miesto, ne kaip į architektūros paminklą, kuriam reikia tikslinių investicijų, kurį yra būtina išsaugoti, prižiūrėti. Žiemos sodo oranžerija buvo atkurta dvare veikusio Kretingos žemės ūkio technikumo direktoriaus Zigmo Vaičiūno rūpesčiu, valstybės lėšomis 1987 metais. Žiemos sodas ir oranžerija yra dvarų perlas, kitur tokio nėra, tačiau tam perlui išsaugoti reikėjo remonto, pinigų. Gal tuometiniai Savivaldybės vadovai nesuprato dvaro reikšmės, jeigu būtų supratę, nebūtų leidę privatizuoti būstų bendrabučiuose. Toks abejingumas kultūrai, paveldui mane labai žeidė. Savivaldybėje visiems reikėjo visko, tik ne muziejui, sukis kaip nori. Šitam kovos lauke buvau viena. Buvau susipažinusi su grafų Tiškevičių biografija, jų indėliu į Kretingą, Palangos kurortą, kaip jie rėmė našlaičius, švietimo įstaigas, įsteigė ligoninę vargšams, vaikų darželį, rūpinosi lietuviška spauda. Tai buvo žmonės šviesuoliai. Ir norėjosi atiduoti duoklę šitai garbiai giminei. Lietuva susideda iš žmonių ir jų kultūros, taip pat ir tos, kurią paliko mūsų protėviai. Suvokiau, kad dvaras yra strateginis taškas Kretingai, turistų traukos centras. Turiu užtektinai metų ir galiu pasakyti, ypač jaunimui, svarbu turėti tikslą ir nesiblaškyti. Tai nėra lengva, tai reikalauja kiekvienos dienos nuoširdaus darbo.


Šeimos pėdsakais – iki prosenelių palivarko

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2019-03-15
Janina Kučinskienė itin brangina šeimos nuotraukas bei senelio Lauryno Šemiotos paliktą užrašų knygelę.

Kretingiškė 85-erių Janina Kučinskienė, kurios prosenelis Motiejus Lisijavičius buvo Rubiniškės palivarko valdytojas, o senelis Laurynas Šemiota – gydytojas, išsaugojo nemažai savo giminės dokumentų, nuotraukų. Tarp senelio daiktų išsaugojo ir antrą šimtmetį skaičiuojančią užrašų knygelę su vertingais įrašais.

Senelis vedė Parčevskių auklę

Vartydama nuplyšusią užrašų knygelę su senelio L. Šemiotos dviejų santuokų, 11 vaikų gimimų bei artimųjų mirčių datomis, J. Kučinskienė nesusipainioja tarp daugybės savo gausios šeimos palikuonių, nes išlikę labai aiškūs įrašai.

Pašnekovės motina, senelė ir prosenelė buvo krikštytos Elžbietomis,– gal jų pagal moteriškąją giminės liniją buvę ir daugiau, tačiau J. Kučinskienė to pagal įrašus ir artimų žmonių liudijimus nebeatseka.

„Mano senelis L. Šemiota su pirmąja žmona Kazimiera tuokėsi 1877 m., susilaukė 4 vaikų. O su antrąja žmona Elžbieta, mano senele, susituokė 1896 m. ir susilaukė 7 vaikų: mano mama Ona Radavičienė gimė 1909-aisias, ji buvo jaunėlė. Mamai tebuvo vos 3-ji metai, kai mirė jos tėvas. Senelis buvo gydytojas, jis rūpinosi ir Jokūbavo dvarininkų Parčevskių šeimos narių sveikata. Buvo jau gana brandaus amžiaus, kai pamatė tame dvare aukle tarnavusią mano močiutę. Bevažinėdamas į Jokūbavą, ją įsižiūrėjo ir vedė“, – kalbėjo kretingiškė.

J. Kučinskienė sakė atsimenanti, kaip jos motina su močiute tarpusavyje kalbėdavosi tik lenkiškai: „Nieko nepasakodavo mums, vaikams. Gaila, daug paslapčių jos nusinešė į kapus“, – apgailestavo Janina, kurios motina sulaukė garbingo amžiaus, iškeliavo iš šio pasaulio būdama 98-erių.


Didelį jubiliejų atšventė didelės šeimos rate

  • Audronė GRIEŽIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2019-02-15
Anot Irenos Jurgutienės, gyvenimas – gražus, tik jis per greitai bėga.

Vydmantiškės Irenos Jurgutienės namuose ant stalo dar nebaigė žydėti gėlių puokštės, išduodančios ką tik nušurmuliavusį 80-ąjį jubiliejų.

Vietoj dovanų – emocijos

„Man nereikėjo jokių dovanų, man nieko daugiau nereikėjo – norėjau tik šventės, kad galėčiau pasipuošti nauja suknele, pašokti kaip kadaise, apkabinti pačius artimiausius ir kad visi drauge pasėdėtume prie vieno didelio stalo“, – „Pajūrio naujienų“ pašnekinta, atviravo moteris.

Ji suskaičiavo, kad į kavinę artimųjų buvo susirinkę tarsi per geras vestuves – 64. Ko norėti – 7 vien pačios vaikai su antrosiomis pusėmis, 21 anūkas, 10 proanūkių. O kur dar 5-ios Irenos seserys, šių vaikai ir anūkai, kurie ją taip pat močiute vadina?

„Aš myliu vaikus, ir, matyt, šie jaučia. Mažiausias keturių mėnesių proanūkis Adas, ir tas, niekieno neragintas, rankeles tiesia, kalbina, žnaibo“, – džiaugėsi pašnekovė.

Tik viena vieta prie didelio stalo buvusi skirta ne giminei, o gerokai jaunesnei draugei Reginai Gumauskienei.

„Kažkada buvom kolegės, dirbom Vydmantų vaikų lopšelyje-darželyje. Per tą laiką keturis kartus buvau nėščia, o ji mane nuoširdžiai globojo, rūpinosi. Vakare, kai ruošdavomės namo, būdavo, atbėgs, pritūps, batus apaus, užtrauktukus užtrauks. Norėjau jai už tai padėkoti“, – prisipažino Irena.

Tame darželyje įvairiose pareigose I. Jurgutienė išdirbo 25-erius metus.


Racionalizatorių paviliojo kūrybos mūza

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2019-02-15
Kretingiškis Stasys Dimgaila aplinkiniams žinomas tarsi žmogus-orkestras: jis išmano techninius dalykus, tekina medžio darbus, rašo eiles bei publikacijas, fotografuoja, groja armonika.

Kretingiškis 78-erių Stasys Dimgaila – techninių specialybių žmogus, prieš kelis dešimtmečius išgarsėjęs kaip racionalizatorius, sėkmingai prisijaukinęs ir kūrybos mūzą: jis rašo eilėraščius, satyras, straipsnius, fotografuoja, muzikuoja ir staklėmis tekina medžio darbus. Šiems pomėgiams šiandieną, sakė, galįs skirti didžiumą savojo laiko.

Nuotraukose – istoriniai vaizdai

Naujausius savo eilėraščius bei įžvalgas V. Dimgaila publikuoja ir „Pajūrio naujienose“. Tačiau pirmųjų eilėraščių, atviravo, neatsimenąs – vaikystėje jų prirašydavęs mokyklinius sąsiuvinius, užrašų knygutes, tačiau nevertinęs ir neišsaugojęs, nes rašęs dėl savęs.

Tačiau brandžiame amžiuje, jausdamas vis gilėjantį potraukį rašyti ir savo mintimis dalintis su kitais, užbaigė visuomeninius korespondento bei fotokorespondento kursus. Pamėgo satyros žanrą, nes taip galėdavęs išjuokti visuomenines negeroves. Rašinius publikuodavo rajono bei respublikiniuose leidiniuose.

„Išdrįsdavau eilėraščių nusiųsti į „Literatūrą ir meną“, – ir išspausdindavo. Satyra, humoras visuomet padeda lengviau gyventi, paprasčiau žvelgti į gyvenimą“, – tikino vyras, neseniai parašęs eiliuotą komediją apie senbernio gyvenimą „Laikas vesti“, kurią per vakaronę suvaidino Kretingos „Bočių“ bendrijos senjorai. Beje, S. Dimgaila dar groja akordeonu šios bendrijos kapeloje „Pranelis“, o sovietmečiu, prisipažino, jam yra tekę groti ir pučiamaisiais orkestre.

Ir šiandien su fotoaparatu neatsisveikinęs vyras prisiminė: „Fotografuoti lįsdavau ten, kur neleisdavo, – suspėjau užfiksuoti ir griūvantį Kretingos vandens bokštą, bet per tai vos fotoaparato neatėmė“, – kalbėjo pašnekovas. Jo nuotraukose – jau istorija tapę vaizdai, tarp jų – ir Palangos purvo gydyklų, kurių šiandien nebėra, statyba.


Su pirmąja mokytoja Stase Petraitiene 1954 m.

Perskaičius publikaciją „Skleidę Budriuose mokslo šviesą“ („Mūsų žmonės“, 2019 01 18), kurioje kraštietis Romualdas Beniušis pasidalino istorinėmis įžvalgomis apie Budrių kraštą ir mokytojus asmenybes Sofiją ir Vincą Jankauskus, atmintyje išplaukė prisiminimai, kuriais pasidalino mano vyras Arnoldas Normanas, mokyklą Budriuose lankęs karo metais.

Iš Šmilkščių kaimo iki Budrių apie 3 km medinėmis klumpėmis 7–8 metų berniukas ir trejais metais vyresnis jo brolis Edvardas į mokyklą eidavo nesaugiu karo meto keliu.

Jis prisiminė, kaip buvo švenčiamas mokytojos S. Jankauskienės gimtadienis: mokytoja į abi klases atėjo nešina pačios keptu pyragu, čia pat pjaustė ir dalino po gabalėlį mokiniams. Taip pagal mokytojos pavyzdį vaikai mokėsi ne tik skaityti ir rašyti, bet ir dalintis. Tam prisiminimui – 75-eri metai. Daugiau kaip po 30 metų Edvardui atvykus į Lietuvą iš Vokietijos, abu broliai aplankė ne tik tėviškę, kur belikusi tik sena kriaušė, bet ir mokyklą Budriuose. Tos mokyklos jau nėra, bet šalia – labai panašus pastatas.

Po daugelio metų mano vyrui teko susitikti mokytoją V. Jankauską. Mokytojas suaugusiame vyre atpažino savo mokinį.

Tuo laiku mokytojas buvo šventas žmogus, kuriam kiekvienas skolingas už savo gyvenimo kelio kryptį.

Detalė iš tolimos praeities sukėlė ir mano pačios prisiminimus apie mokyklą.


Vasario 15 d. 16.00 val. Kretingos muziejaus parodų salėse bus atidaryta paroda „Karo gydytojų auka Nepriklausomybei“.

Prieš šimtą metų, kai į miestelių aikštes rinkosi pirmieji savanoriai, netrukus trauksiantys į kovą prieš bolševikus, bermontininkus, lenkus, jaunai valstybei reikėjo aprūpinti juos ne tik uniformomis, ginklais, bet ir maistu bei sanitarinėmis priemonėmis.

Skubiai sukurta Lietuvos kariuomenės sanitarijos valdyba išgelbėjo nuo mirties ne vieną šimtą vyrų. Karo gydytojų žygdarbis šiame kare buvo ne ką mažesnis už karvedžių.

Generolo Stasio Raštikio duomenimis, nepriklausomybės kare fronte žuvo 1444 karių, o drauge su mirusiais nuo įvairių ligų netekome 4256 kovotojų. Kautynėse su priešais buvo sužeisti 93 karininkai, 2438 kareiviai ir 146 šauliai bei partizanai. Karo invalidais liko 154 karininkai bei kareiviai.

Kas buvo tie pasiaukojantys medikai, stovėję greta savanorių?

Šioje parodoje pristatomi tik 14 iš daugelio: tie keturiolika karo gydytojų, kurių darbas su baltu chalatu ir narsa fronte Lietuvos buvo įvertinta vieninteliu ir aukščiausiu to meto valstybės apdovanojimu – Vyties Kryžiumi.

Parodos istoriniai portretai – iš unikalaus Viliaus Kavaliausko rinkinio, pasiūlyto kaip dovana Lietuvos valstybei.

Parodą parengė Vyčio paramos fondas, ji veiks iki kovo 1 dienos.

Pagal Kretingos muziejaus informaciją


Jaunimo žvilgsnis į Laisvės kovotojus

  • Edita KALNIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2019-02-15
Konferencijoje „Laisvės kovos Lietuvoje ir Kretingos krašte“ jos dalyviai prisiminė aštuonis LLKS Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos signatarus.

Tradicine tapusioje Panciškonų gimnazijoje organizuojamoje XII konferencijoje „Laisvės kovos Lietuvoje ir Kretingos krašte“ atsiskleidė jaunimo žvilgsnis į laisvės kovotojus. Pristatyti aštuoni LLKS Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos signatarai.

Prisiminta ir 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Tarybos priimta nepriklausomybės deklaracija, kurią turėjo ginti savanoriai. Tačiau ši konferencija buvo skirta kitai deklaracijai, kuri taip pat priimta vasario 16 d., tik jau 1949 m. Tų metų vasario mėnesį įvyko visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas, kuris buvo skirtas sukurti Lietuvos laisvės kovų sąjūdį ir priimti deklaraciją, kuria išreikštų Lietuvių tautos norą atkurti nepriklausomą, demokratinę Lietuvos Respubliką. „Ši deklaracija gimė jau ne savanorių, o partizanų mintyse. Jie įkvėpė vėlesnes kovas, todėl konferencija buvo skirta prisiminti deklaracijos signatarais tapusius aštuonis partizanus“, – paaiškino Pranciškonų gimnazijos istorijos mokytojas Vaidas Kuprelis, akcentavęs, kad šiais metais švenčiame 1949 m. vasario 16 d. LLKS Tarybos deklaracijos paskelbimo 70-ąsias metines.

Pasiklydo informacijos paieškose

„Pamokose per mažai kalbame būtent šia tema, todėl, manau, tai man tikrai pravers laikant istorijos egzaminą“, – kalbėjo renginyje dalyvavusi Salantų gimnazijos abiturientė Loreta Šetkutė. Kartu su ja pranešimą apie partizaną Aleksandrą Grybiną-Faustą skaičiusi Eivilė Šapalaitė tikino, kad ruošdamasi konferencijai sužinojo daug naudingos informacijos.

E. Šapalaitė konferencijoje dalyvavo antrą kartą ir pripažino, kad labiausiai liūdna, jog bendraamžiai istorija nelabai domisi: „Ruošiuosi, stengiuosi, o nemaža dalis mokinių net nesiklausė.“ Salantų gimnazijos mokinės L. Šetkutės teigimu, visi šio krašto gyventojai turėtų domėtis istorija: „Turime žinoti, kas mus supa.“

Pranciškonų gimnazijos vienuoliktokas Rolandas Pliuškys kartu su Aironu Gedvilu ir Eimantu Buciu skaitė pranešimą apie vieną garsiausių partizanų šiandien – Adolfą Ramanauską-Vanagą. Atrodo, tiek daug apie šį žmogų jau kalbėta ir nieko naujo nebesužinosi, tačiau, pasirodo, tai – netiesa. Pranešimo autoriai teigė, kad apie A. Ramanauską-Vanagą žinojo labai mažiai, todėl ruošdamiesi temai turėjo pasigilinti labiau. „Manau, tai ryškiausia asmenybė, apie kurią galėjau sužinoti dar daugiau – buvo įdomu rengti pranešimą“, – savo pasirinkimą paaiškino R. Pliuškys.

Konferencijoje „Laisvės kovos Lietuvoje ir Kretingos krašte“ dalyvavo ir Marijono Daujoto progimnazijos aštuntokės Austėja Markvaldaitė ir Karolina Mažrimaitė. Jos prisipažino, kad dalyvauti sutiko nedvejodamos, tačiau rengdamos informaciją apie partizanų vadą Vytautą Gužą-Kardą susidūrė su sunkumais – mažoka informacijos bei kaip ją pateikti įdomiai. Jų herojus, kaip ir kiti LLKS Tarybos deklaracijos signatarai, neišdavė Lietuvos iki pat mirties. V. Gužas-Kardas gyvas nepasidavė ir žuvo su uniforma.


Kretingiškė ieško savęs televizijos projektuose

  • Audronė GRIEŽIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2019-02-15
„Žiūrėkite televiziją, ir greitu laiku mane vėl išvysite, tik dabar jau naujame muzikiniame projekte“, – šypsojosi Eurovizijos atrankos dalyvė Indrė Juodeikienė.

„Mano gyvenime nuolat verda muzikiniai reikalai, ir tuo aš labai džiaugiuosi“, – „Pajūrio naujienų“ pakalbinta sakė kretingiškė „Žibutės“ mokyklos-darželio mokytoja 26-erių Indrė Juodeikienė.

Eurovizija duris uždarė

Ši pavardė, ko gero, ne vienam kretingiškiui jau turėtų būti girdėta, nes ne kartą nuskambėjo viešumoje – su olandų kūrėjų šokių muzikos daina „Bad option“ Indrė neseniai dalyvavo ketvirtojoje nacionalinės Eurovizijos atrankoje, į didžiąją sceną lipo kartu su tokiais Lietuvos muzikiniame pasaulyje žinomais atlikėjais, kaip Monika Marija, Valerija Iljinaitė, grupėmis „Saulės kliošas“, „Queens of Roses“, „Henry &Tommy Modric“ ir kt.

Nors vertinimo komisija, kurioje – žinomas muzikos apžvalgininkas Ramūnas Zilnys, grupės „Skamp“ narys Lietuvos autorinių teisių gynimo asociacijos (LATGA) atstovas Vilius Alesius bei dainininkė Jurga Šeduikytė – nenupeikė, priešingai, R. Zilnys net suteikė vilties, tačiau, surinkusi per mažai balsų, kelialapio į pusfinalį Indrė negavo.

„Gal kad gimtojoje Kretingoje gyventojų yra nedaug ir dėl to nedaug kas už mane balsavo?“ – šypsojosi ji. Anot savimi pasitikinčios pašnekovės, daina buvusi graži, o pasirodymą labai pagyvino klaipėdiečiai šokėjai.

I. Juodeikienė anksčiau yra dalyvavusi ir „X Faktoriuje“, tačiau taip pat nesėkmingai.

Priėmė naują iššūkį

„Bet aš niekada nesakau niekada – žiūrėkite televiziją, ir greitu laiku mane vėl išvysite, tik dabar jau naujame projekte, apie kurį dėl sutarties su organizatoriais kol kas negaliu garsiai kalbėti“, – atskleidė Indrė. Jos muzikinis kelias prasidėjo tada, kai, baigusi Kretingos meno mokyklą, įstojo ir mokslus tęsė Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijoje. „Kadangi muzikos sfera – labai plati, žinių, įgytų Klaipėdoje, neužteko, ieškodama dar daugiau galimybių, džiazo dainavimą studijavau ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Klaipėdoje mokė visuomenei gerai pažįstamas autoritetingas pedagogas Stepas Januška, o Vilniuje – toks talentas, kaip Skirmantas Sasnauskas“, – pasakojo Indrė.

Jauna kretingiškė ne tik dainuoja, bet ir puikiai skambina pianinu. Tačiau vienu metu koncertų salėje bent kol kas ji to neatlieka – esą kam jaudintis dvigubai, jeigu yra, kas gerai akompanuoja ir atsako už save?


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas