Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

Kuprinė

Jaunosios dizainerės Miglė Matiukaitė ir Ula Kalvytė (viduryje) sužibėjo pristačiusios kolekciją „Uždaras vakaras“.

Dažnai tarp žmonių užsimezga draugystė per kartu vystomą veiklą. Taip nutiko ir dviem meniškos prigimties merginoms – Miglei Matiukaitei ir Ulai Kalvytei, kurios šiemet baigs Palangos senąją gimnaziją. Merginos kartu ėmė kurti ir jau ne kartą pristatė savo drabužių liniją. Kaip abi pripažino, kurti – dar ne viskas: norint pristatyti kolekciją, tenka padaryti daug kitokių darbų, o ruošiantis būna visko, netgi barnių.

Būta ir sunkumų, bet bendras tikslas nugalėjo

Pirmasis merginų, kaip dizainerių, pasirodymas įvyko tradicinėje viso regiono jaunuosius menininkus kas dvejus metus suburiančioje jaunųjų dizainerių šventėje „Banga“, kurią organizuoja Palangos senosios gimnazijos dailės mokytoja Daiva Stonkuvienė.

„Mano vyresnioji sesuo taip pat dalyvavo šiame renginyje su savo kolekcija, tad taip natūraliai išsivystė, kad ir aš patraukiau šia kryptimi. Iš pradžių kolekciją rengiau su kita drauge, bet likau viena, o galiausiai susipažinom su Ula, kuri taip pat meniška. Pagalvojom, kad būtų įdomu kažką kartu sukurti“, – apie užsimezgusią bendrystę pasakojo Miglė.

Merginos pripažino, kad iš pradžių būta visko – ir išsiskiriančių nuomonių, bet galų gale jos suprato, kad puikiai papildo viena kitos idėjas. „Visada rasdavome bendrą kompromisą. Net nepradėdavom kažko daryti, kol nepasitardavome“, – patvirtino Ula.

Iš pradžių merginos turėjo visai kitokią idėją, galvojo daryti kolekciją, kuri atspindėtų stichijas. Paskui išsirutuliojo kitokia mintis ir atsirado kolekcija „Uždaras vakaras“.

Visas kolekcijos pristatymas – tarsi spektaklis. Laimei, merginos atskleidė, tarp pačių modelių, kurie padeda demonstruoti drabužius, atsiranda tokių, kurie padeda judesiais, ritmu, tad visi bendromis jėgomis siekia geriausio rezultato. „Sunkiausia būna su vaikinais, kad eitų ritmingai, kad kontroliuotų savo veidą. O daugiausiai streso būna prieš pat pasirodymus, nes visko būna: ir drabužius tenka taisyti, ir modelius reikia spėti padažyti, rūpintis, kad jiems kokių bėdų neatsitiktų. Bet viską pavyksta sutvarkyti“, – apie bendrą darbą pasakojo merginos.


Būgnai yra viena Kristupo aistrų, tad vaikinas nepraleidžia progos sėsti prie jų ir parodyti, ką geba.

Palangos senosios gimnazijos abiturientas Kristupas Kerulis šiemet paskutinį kartą dalyvaus jubiliejinėje „Dainų dainelėje – kartu su mokyklos durimis užsidaro ir šios. Gražus skaičius taps paskutiniu gražiu prisiminimu apie šį konkursą, kuriame vaikinas dalyvauja nuo mažumės. „Man „Dainų dainelė“ – ne darbas, ne rūpestis, o tiesiog šventė. Vykstu į šį konkursą visada kaip į gražią šventę“, – sakė Kristupas.

Būgnai atsirado vaikystėje

Kristupas papasakojo, kad muzika jį lydi visą jo gyvenimą. Jis pats savęs neatsimena, kad neužsiimtų muzikavimu. „Groju būgnais nuo pat gimimo, galima sakyti, visų pirma pradėjau barškinti puodais – tai buvo pirmieji mano būgnai, o paskui, kai visiems buvo aišku, kad muzika man labai patinka, atsirado ir būgnai“, – šypsodamasis pasakojo Kristupas.

Tėvams pastebėjus, kad sūnus mielai imasi muzikavimo, užrašė į būgnų pamokas. Pasimokęs su mokytoju, vėliau Kristupas tobulėjo savarankiškai. Suskaičiavo, kad būgnais groja jau septintus metus.

Mielai savo gebėjimą groti būgnais demonstruoja ir viešai. Jį nuo pat mažens, kai tik išmoko groti, kiekvienais metais galima pamatyti J. Basanavičiaus gatvėje Palangoje. Mielai tuo užsiima iki šiol.

Savo talentus muzikai laiko Dievo dovana

K. Kerulis taip pat ir dainuoja. Jis teigė, kad užsiima viskuo kartu – mėgsta ir pagroti, ir padainuoti. „Visada mano gyvenime buvo ir būgnai, ir dainavimas, tai šiuos dalykus labai susiejau ir ta linkme ėjau pirmyn“, – sakė pašnekovas.

Kad ir kaip Kristupas šias veiklas suvienijo, jos turi šiokių tokių skirtumų, kurie atrodo taip: grojimas būgnais yra jo pomėgis ir tuo pačiu darbas vasarą J. Basanavičiaus gatvėje, o apie dainavimą jis kalba visai kitaip – kiekvieną savaitę eina į vokalo pamokas ir mokosi dainuoti profesionaliai, taip pat lanko ir chorą, kuris jam teikia didžiulio malonumo.


Pats pirmasis Emilijos projektas buvo didžiulis katinas, o po jo kilo minčių kurti kiek mažesnes lėlytes, o vėliau ir vėl didesnes, tad kolekcijoje jų esama įvairių. Emilija Rimutytė jau vaikystėje ėmė domėtis skudurinėmis lėlėmis ir bandė jas kurti pagal savo piešinius.

Pranciškonų gimnazijos vienuoliktokė Emilija Rimutytė Šv. Antano rūmų skaitykloje surengė savo kūrinių – kurtų lėlių – parodą „Skiautinukai“. Ji sutiko papasakoti, kaip atsirado mintys kurti lėles ir kodėl jai tai patinka.

Pomėgį sužadino teta siuvėja

Pomėgį kurti skudurines lėles, kaip pasakojo Emilija, ji pajuto dar vaikystėje, kai praleisdavo daug laiko prie siuvimo mašinos ir spalvingų medžiagų skiautelių. Tuomet jai kilo noras išbandyti save. „Susidomėjau šiuo pomėgiu anksti, nes turiu tetą, kuri yra siuvėja, visa mano vaikystė buvo supama siuvimo mašinų ūžesio ir įvairiaspalvių skiaučių“, – sakė Emilija.

Skudurines lėles moksleivė kuria iš įvairiausių skiaučių. „Kartais perku padėvėtus rūbus, nes patinka medžiaga, kartais panaudoju savo šeimos nebereikalingus drabužius, rankines“, – atskleidė ji. Taip ji gali ne tik sukurti ką nors naujo, bet ir perdirbti nebereikalingas medžiagas.


Saulė Narkevičiūtė – ne tik puiki mokinė. Ji – ir kūrybinga asmenybė, patriotė, gebanti savo meilę tėvynei perteikti per kūrybą.

Salantų gimnazijoje besimokanti šeštokė Saulė Narkevičiūtė – itin veikli. Ji ne tik rašo, groja, mėgsta skaityti ir dainuoti, bet ir labai subtiliai išreiškia meilę tėvynei, dalyvauja etnokultūrinėse veiklose. Paskutinis jos laimėjimas – eilėraščių ir esė konkurso „Švenčiu Lietuvą“, kurį organizavo Europos Parlamento narys Liudas Mažylis, prizinė vieta.

Kai dar nemokėjo rašyti

Kovo pradžioje gimnazijos bendruomenė pasidžiaugė Saulės laimėjimu jau tradiciniame konkurse, kuriame dalyvavo per 600 mokinių iš Lietuvos ir užsienio lietuvių mokyklų.

Salantų gimnazijos VI kl. mokinė Saulė savo 11–14 metų amžiaus grupėje pateko į laimėtojų gretas. Mokinės darbas įvertintas už kūrybiškumą ir meilę Lietuvai. Mokinę kurti paskatino Teksto kūrėjų klubo mokytoja Adelė Žeimytė. O kaip atsirado Saulei poreikis apskritai pradėti rašyti? Saulė pasakojo, kad jau nuo ankstyvos vaikystės ji ėmė bandyti savarankiškai kurti, dar net nemokėdama rašyti.

„Nuo ankstyvos vaikystės labai mėgau „kurti“ spektaklius savo draugams. Kai dar nemokėjau rašyti, diktuodavau mamai – tai būdavo mano scenarijaus kūrimas. Atėjusi į darželį, draugams išaiškindavau, kaip vaidinti. Auklėtoja skaitydavo mano tekstus, o visa mūsų darželio grupė vaidindavo. Mano pačios kūryba ant popieriaus prasidėjo tik išmokus rašyti. Pirmi kūrinukai būdavo trumpi pasakojimai, o vėliau jie pradėjo ilgėti“, – apie savo pirmuosius bandymus papasakojo Saulė.

Ji atskleidė, kad jos mylimiausias žanras – esė. „Per esė galiu perteikti savo brangiausias mintis ir išsakyti, kas man yra svarbu. Tuo pačiu galima meniškai išpasakoti visuomenės problemas. Galima pridėti metaforų ir meniškai aprašyti beveik bet ką. Kažkaip manau, jog man esė duoda pakankamai didelę laisvę minčių srautui išlieti ant popieriaus, bet taip pat stengiuosi per daug neišsiplėsti, nes tuomet nuobodu skaityti“, – kalbėjo Saulė, Salantuose savo kūrybiškumą ėmusi plėtoti prieš beveik penkerius metus, kai kartu su tėvais iš Vilniaus atvyko arčiau senelių salantiškių.


Rašytoja Agnesa Kenešytė-Gricė prisipažino: sužinojus, kad „Purslai“ dalyvauja „Metų knygos rinkimuose“, apėmė dvejopi jausmai – ir džiaugsmo, ir nerimo.

Jau devynioliktą kartą rengiamoje akcijoje „Metų knygos rinkimai“ paauglių literatūros kategorijoje varžosi ir palangiškės Agnesos Kenešytės-Gricės knyga „Purslai“.

„Vis dar sunku apsiprasti, kai aplinkiniai mane vadina rašytoja. Po pirmosios knygos (2021 m. išleista knyga „Sulaukti aušros“ – red. past.) ilgai kračiausi šio titulo, bet po antrosios jau nebėra kur dingti… „Purslų“ istorija gimė, kai manimi patikėjo Klaipėdos miesto savivaldybė ir skyrė stipendiją rašymui. Nors finansavimas buvo skirtas kūrybai, o ne leidybai, nusprendžiau knygą išleisti savarankiškai mažu tiražu, kad istorija pasiektų Klaipėdos regiono bibliotekas ir jaunimas turėtų galimybę ją perskaityti. Net nekilo mintis, kad „Purslai“ gali tapti knyga-nominante Metų knygos rinkimuose...“, – papasakojo Agnesa.

Iš esmės, kaip teigė autorė, tai istorija apie jauno žmogaus patiriamą spaudimą ir kovą prieš artimųjų primestus tikslus. Pagrindinė knygos veikėja – šešiolikmetė plaukikė Jogailė. „Nors apie plaukimą nusimanau nedaug, esu be galo dėkinga Simonui Biliui – plaukikui, olimpiečiui, pasaulio plaukimo čempionui, – kuris konsultavo šio sporto klausimais“, – padėkojo rašytoja.

Ji prisipažino: sužinojus, kad „Purslai“ dalyvauja „Metų knygos rinkimuose“, apėmė dvejopi jausmai. „Pirmiausia apstulbau dėl tokio įvertinimo.


Saulė ir Airida (kairėje), nuo trejų pradėjusios jaukintis sceną, su mokytoja Daiva pasiekė puikių rezultatų.

Kretingos lopšelio-darželio „Žilvitis“ ugdytinės Saulė Tirevičiūtė ir Airida Ceinoriūtė – dar tik priešmokyklinukės, bet jau, galima sakyti, patyrusios dainininkės, dažnos viešnios įvairiuose renginiuose. O dabar jos išsikovojo dar ir galimybę dalyvauti legendinėje, šiemet jubiliejinėje 50 metų sukaktį mininčiame konkurse „Dainų dainelė“. Joms tai bus pirmoji „Dainų dainelė“, o jų meninio ugdymo mokytojai Daivai Samalienei šis konkursas jau nebe naujiena, ten išgyventas ir pergalės jausmas, kai jos ugdytinių duetas tapo laureatu.

Pastebimos ir kviečiamos

„Šiemet penktą kartą važiuosiu į Vilnių, paskutinėje „Dainų dainelėje“, kuri vyko prieš dvejus metus, tuomet ugdytas mergaičių duetas tapo laureatu. Kaip bus šiemet, nežinia. Bet džiaugiamės jau ir tokiu pasiekimu, juolab kad mergaitės yra matomos, kviečiamos į įvairius renginius ir čia. Joms tai puiki galimybė tobulėti“, – kalbėjo jaunųjų talentų gabumus lavinanti mokytoja Daiva.

O kalbant apie „Dainų dainelę“, akcentavo mokytoja, konkursas yra labai populiarus, laukiamas talentingų vaikų, mokytojų ir tėvų. „Su „Dainų dainele“ išaugo ne viena karta ir ne vienam dabar žinomam Lietuvos dainininkui tai buvo pirmieji žingsneliai einant į didžiąją sceną. Lopšeliui-darželiui „Žilvitis“ atstovaujantis duetas – Saulė Tirevičiūtė ir Airida Ceinoriūtė – talentingos ir gabios mergaitės, daineles atliko dviem balsais, natūraliai, nes tai yra klasikinio dainavimo konkursas“, – patį konkursą ir pasirengimą jam apibūdino D. Samalienė.

Pradžių pradžia – darželyje

Pasiteiravus, ar sunku išmokyti tokius mažylius koncentruoti dėmesį, atsiminti visus dainų žodžius ir paruošti konkursams, mokytoja Daiva atviravo, kad būna visko, bet jai pačiai darbas teikia malonumą, tad ji geba susitarti su savo ugdytiniais ir net pasiekia didesnių ar mažesnių pergalių.

„Daina mus lydi visą gyvenimą. Pradžių pradžia prasideda vaikystėje, darželyje. Dainuoti mokomės nuo trejų metų ir jau tada išryškėja mažieji talentai. Vėliau priklauso jau nuo darbo, įgūdžių, patirties per koncertus, festivalius ir konkursus patiriamo tobulėjimo, laisvumo, drąsos. Dirbant su vaikais ieškau gabių muzikai vaikų, siekdama ugdyti vaikų meno ir kūrybos poreikį, puoselėju akademinio dainavimo tradicijas, meninę saviraišką, įvaizdį. Ilgas pedagoginio darbo stažas duoda savo vaisių, džiaugiuosi savo vaikų pasiekimais, dalyvavimu visuose miesto renginiuose, konkursuose, festivaliuose“, – apie savo įdirbį kalbėjo D. Samalienė.


Gita Vaikėnaitė jau puikiai žinoma dėl savo muzikalumo, ji kviečiama dainuoti ir miesto renginiuose, ir muzika, ji pripažino, jai visada liks svarbia gyvenimo dalimi.

Pranciškonų gimnazijos abiturientė Gita Vaikėnaitė pastaruoju metu daugiausiai galvoja apie būsimus egzaminus ir pasiruošimą jiems, tačiau didelę dalį jos gyvenimo užima ir muzika. Ji papasakojo apie savo stiprią aistrą muzikai ir kaip ji jai pagelbsti gyvenime. Ir, nors nesiekia jos sieti su savo ateities karjera, ji tikina, kad muzika visada išliks jos širdyje.

Pavyksta išjausti dainos tekstą

„Man muzika yra didelė dalis mano gyvenimo, muzikuoju, nes tai darydama jaučiuosi labai laiminga, be to, kartais tai padeda perteikti ne tik džiaugsmą, bet ir liūdesį“, – dalinosi mergina.

Dainuoti Gita pradėjo jau nuo vaikystės, būdama vos 6 metų. „Dainuodavau su sese ir mama karaokė, įvairiausias dainas, ne tik vaikiškas. Atsimenu, kaip vaikystėje su mama „skraidydavom“ po namus klausydamos Mino „Netobulas angelas“. Man taip yra, kad, kai dainuoju, man pavyksta išjausti dainos tekstą, nes tekstą tarsi perleidžiu per save, pritaikydama jį savo gyvenime, kad dainą galėčiau perteikti kitiems“, – sakė abiturientė.

Pašnekovė sakė, kad jai patinka įvairiausia muzika, bet labiausiai mėgstanti lyriką ir dainuojamąją poeziją. Jai labai patinka Lauros Remeikienės tekstai, nes ji jais daug pasako apie gyvenimą.

O laisvalaikiu dar kartais į rankas mėgstanti paimti knygą, nors, kaip pati sakė, tam sunku atrasti laiko dvyliktoje klasėje. Taip pat pridūrė, kad vakarus mėgsta leisti su savo ją palaikančiu vaikinu.


Motiejus Skalandžiūnas buvo įvertintas „Metų jaunojo verslininko“ nominacija už iniciatyvumą ir jaunimo verslumo skatinimą.

Palangiškis Motiejus Skalandžiūnas anksti pajuto, kas jam įdomu ir kokią veiklą norėtų tęsti ateityje. Ėmęsis ekstremalaus sporto dar būdamas vaikas, vėliau jis sumanė gaminti riedlentes, o kai jų poreikis sumažėjo, tuomet ėmėsi baldų. Iki šiol jo verslas sėkmingai klesti. O tai neliko nepastebėta ir Palangos bendruomenės, kuri jam įteikė Palangos jaunimo apdovanojimuose „Metų jaunojo verslininko“ nominaciją už iniciatyvumą ir jaunimo verslumo skatinimą.

Stadione išsirutuliojusi verslo idėja

Apie tai, kad Motiejus buvo nominuotas, jam pačiam buvo labai maloni staigmena. „Man net kilo klausimas, iš kur mane apskritai žmonės žino. Nepažįstami žmonės atidavė už mane balsus. Tad buvo labai malonu, kad mano veikla buvo pastebėta. Netikėjau iki pat paskutinės minutės, kad man atiteks ši nominacija“, – sakė 26-erių verslininkas. O jo verslo idėja išsirutuliojo, galima sakyti, dar paauglystėje, kuomet itin mėgo ekstremalųjį sportą ir daug laiko praleisdavo stadione, važinėdamas riedlente. Tuomet jis sugalvojo kurti kokybiškas riedlentes, kurios ilgai tarnautų, būtų patvarios.

Paskui pašnekovas ėmėsi ir didesnių užsakymų – baldų. Žmonės pageidauja ir asmeniniam naudojimui, ir barams tinkamų baldų, jis taip pat gamina ir laiptus, tvoras.


Kseverija sužavėjo Jūrmaloje vykusio tarptautinio konkurso komisiją – pelnė antrosios vietos apdovanojimą ir už tai yra dėkinga muzikos mokytojui Augustinui Užkuratui.

Palangos senosios gimnazijos vienuoliktokė Kseverija Jakutė prieš kelerius metus tik pradėjo labiau pažinti savo gimtąją šalį, nes iki tol gyveno Anglijoje, kuri buvo vieninteliai jai žinomi namai. Tėvams nusprendus grįžti į gimtinę, jai ir sesei teko nemenkas iššūkis atrasti savo vietą Lietuvoje. Kseverijai jau pavyko. Ji suprato, kad labiausiai mėgaujasi meniškąja puse – ji pati dainuoja ir šoka, tad ir ateityje planuoja imtis kurios nors panašios veiklos.

Didžioji gyvenimo dalis – Anglijoje

Kaip papasakojo Kseverija, ji gimė Lietuvoje, bet, kai ji buvo dar kūdikis, tėvai nusprendė išsikraustyti į Angliją. Ten gyveno penkiolika metų.

„Kai tėvai nusprendė, kad reikia grįžti namo, neprieštaravome su sese, bet viskas buvo visiškai kitaip. Juk ten buvo viskas, kas žinoma. O sugrįžus į Lietuvą teko ieškoti būdų įsilieti, tapti bendruomenės dalimi, nes net žmonės man atrodė kitokie – pikti, šaltoki, ir priimdavau tai labai asmeniškai. Galiausiai supratau, kad taip nėra, lietuviai tiesiog tokie yra“, – šypsojosi prisiminusi mergina.

Iš pradžių Kseverija bandė mokytis Klaipėdos licėjuje, kur tikėjosi geresnio priėmimo dėl prastesnės lietuvių kalbos, bet taip nenutiko. „Pasimokiau ten kurį laiką ir pamačiau, kad man ten nėra lengviau. Tada tėvai parašė prašymą mokytis Palangos senojoje gimnazijoje, kur gerokai lengviau buvo pritapti, juolab kad suradau ir draugę Ugnę, kuri taip pat grįžusi iš Anglijos. Mes puikiai viena kitą supratome. Man lietuviškai kalbėti ir suprasti nėra sunku, kiek sunkiau yra taisyklingai rašyti. Mama mudvi su sese visada namuose versdavo kalbėti tik lietuviškai, kad mokėtume savo kalbą, o dabar, kai jau gyvename Lietuvoje, skatina mudvi kalbėtis angliškai, kad ir šios kalbos nepamirštume“, – apie savo lietuvių kalbos pamokas pasakojo Kseverija.

Paklausus jos, kur geriau ji jaučiasi – Anglijoje ar čia Lietuvoje, gimnazistė ilgai nelaukus atsakė, kad puikiai jaučiasi jau ir čia, bet ne iškart taip buvo – čia žmonės labiau užsidarę, šaltesni, buvo nelengva priprasti prie šito.

Anglijoje Kseverija atrado savo vidinį talentą – puikų balsą. Iš pradžių dainuodavo tik sau, namuose, bet vėliau nusprendė, kad reiktų ir profesionalų pagalbos.

„Nusprendžiau taip lengvai neatsisakyti to, kas galbūt yra mano įgimtas talentas“, – šypsojosi mergina. Vėliau, pasikeitus gyvenimo sąlygoms, galva buvo užimta kitais dalykais, tad dainavimas kiek buvo nustumtas iš pagrindinių veiklų.


Savo piešiniais ne tik mokyklos bendruomenę, bet ir įvairių konkursų komisijas džiugina (iš kairės) Ugnė Meškelevičiūtė, Monika Kelpšaitė ir Aistė Mikutaitė.

Vydmantų gimnazijos mokinės – abiturientė Aistė Mikutaitė, devintokė Monika Kelpšaitė ir dešimtokė Ugnė Meškelevičiūtė – atsiskleidė per meną, per tapybą. Savo piešiniuose merginos atskleidžia daug detalių, galima įžvelgti daug istorijų. Ir, kaip pastebėjo jas ugdantys mokytojai, per meną jos tarsi pražydo. Ypač jų pasiekimais, nes merginos ne vieno dailės konkurso nugalėtojos, džiaugėsi jų dailės mokytoja Ramunė Grikštaitė.

Patinka ir piešti, ir montažus kurti

Kaip papasakojo šiemet jau mokyklą baigsianti Aistė, įvairiuose dailės konkursuose, olimpiadose ji pradėjo dalyvauti žemesnėse klasėse ir viena labiausiai įsimintinų jos pergalių buvo kvietimas į Seimą, kur būtų buvusi pagerbta aukščiausių valdžios atstovų. Tada, apgailestavo mergina, ji negalėjo dalyvauti, bet šiltas prisiminimas dėl tokio įvertinimo liko.

„Nuo dešimtos klasės pradėjau domėtis fotografijos montažu. Kai vyksta mokykliniai renginiai, mėgstu juos įamžinti kurdama montažus. Mūsų klasei pagelbėju, kai reikia sukurti kokį pasirodymą. Man tai įdomu ir su malonumu tai darau, bet tai mėgėjiška veikla. Gal ateityje sugalvosiu pasitobulinti ir nuspręsiu lankyti kokius kursus“, – apie savo atrastą naują pomėgį papasakojo Aistė.

Pašnekovė pripažino, kad ji iš pradžių stebėjo kitų darbus, paskui susigundė pabandyti ir pati, tarsi pajautusi, kad jai tokia veikla būtų įdomi. Dabar ji mato, kad jos montažai džiugina ne tik ją pačią, bet ir kitus. Mergina pripažino, kad kiekviename darbe įvertinimas yra svarbus, kaip ir paraginimas daryti, nesustoti.

Aistė jau planuoja savo ateitį – svajoja apie architektūros arba interjero dizaino studijas. Tokiose studijose jai neabejotinai pagelbėtų ir jos meniška prigimtis.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas