Pajūrio naujienos
Help
2020 Liepa
Pi 6132027
An 7142128
Tr18152229
Ke29162330
Pe310172431
Še4111825
Se5121926
Orų prognozė
Dieną18°C debesuotumas 81 %
Naktį13°C debesuotumas 100 %
Apklausa

Ar stringančias brangstančios statybas rajone sietumėte ir su korupcija?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Smiltys

KŪRYBOS KRAITĖ

  • Smiltys
  • 2020-07-10

Senos durys kviečia kelionei į praeitį

  • Audronė PUIŠIENĖ
  • Smiltys
  • 2020-07-10
Veiviržėnuose įvykusiame kūrybiniame plenere Kretingai atstovavo (iš kairės) dailės mokytojos Lina Nikartienė, Valdonija Karaliūnienė ir Liudmila Liaudanskaitė, ant senų durų pavaizdavusi raitą žemininką.

Šiomis dienomis Veiviržėnų miestelį Klaipėdos rajone papuošė čia įvykusio kūrybinio plenero dalyvių darbai: 13 dailės mokytojų iš Veiviržėnų, Kretingos, Šiaulių, Klaipėdos ir Jūrmalos paliko atminimo ženklus, kurie kviečia nepraeiti pro šalį ir, pravėrus senas duris, pažvelgti į istorinę Veiviržėnų – 2020-ųjų Mažosios kultūros sostinės – praeitį.

Kūrybinių darbų leitmotyvu pasirinktos senos, žmonių nebenaudojamos durys. „Prašėme žmonių, kad jų neišmestų – atiduotų mums, kad mes galėtume nešti žinią apie Veiviržėnus, istoriškai atsidūrusius kryžkelėje: iš čia galima patekti į Priekulę, Gargždus, Klaipėdą, Vėžaičius... O juk, norint kur nors patekti, reikia atverti duris“, – esminę mintį išsakė plenero dalyvė Kretingos Jurgio Pabrėžos universitetinės gimnazijos dailės mokytoja, Veiviržėnų Jurgio Šaulio gimnazijos muziejaus vadovė Valdonija Karaliūnienė, beje, pati kilusi iš šio miestelio. Be jos, Kretingai kūrybiniame plenere atstovavo Pranciškonų gimnazijos dailės mokytoja Liudmila Liaudanskaitė ir Kretingos meno mokyklos dailės mokytoja Lina Nikartienė.

Kūrybiniams ieškojimams pritaikytos senos durys plenero dalyvius iš pradžių paskatino pasidomėti, kokia ta miestelio praeitis – kelias dienas dailės pedagogai Veiviržėnų gimnazijos muziejuje gilinosi į istorinę medžiagą, kuri ir nusėdo jų darbuose.

Nepraeiti pro šalį visų pirma pakvies durys su senuoju Veiviržėnų planu – šios durys iškeltos ant Veiviržėnų kultūros centro, kurio specialistai ir buvo plenero sumanytojai bei organizatoriai.

„Liudmila, kuri Veiviržėnuose ieško savo šaknų – iš šio miestelio kilęs jos tėvas, – vaizduoja raitą žemininką – praeityje jie žiūrėdavo tvarkos turguose, mugėse. Lina gi sukūrė keramikos kompoziciją, atspindinčią amatininkų namus – amatai Veiviržėnuose klestėjo, o miesteliui jau 1792 m. buvo sutektos Magdeburgo teisės. Įdomu, prasminga, ir tikiuosi, kad Rinkos aikštėje pastatytos kretingiškių menininkių stilizuotos durys abejingų nepaliks“, – kad vienas plenero tikslų yra pritraukti ir kuo daugiau pravažiuojančių turistų, teigė V. Karaliūnienė, pati savąsias duris papuošusi senovinių turgų, senojo vandens malūno, kuriame malūnininku dirbo jos senelis, vaizdais.

Menininkės, neleidusios žmonėms išmesti senų durų, jų, sakė, pririnkusios ir kitiems metams. Joms norėtųsi, kad projektas tęstųsi, kad nevienadieniai darbai skatintų žmones ieškoti savųjų šaknų, pasigilinti, o kas gi tie Veiviržėnai, kas juose gyveno, kas čia kažkada vyko.

Veiviržėnuose įvykęs pleneras dailės mokytojams suteikė galimybę ne tik išreikšti savo kūrybiškumą, bet ir pasidalinti savo pasiekimais, aptarti ateities planus. „Mes, susirinkusieji į plenerą, vienas kitą gerai pažįstame, nes bendraujame ir bendradarbiaujame per įvairius projektus, rengdami konferencijas, dalindamiesi gerąja darbo patirtimi“, – puikia plenero atmosfera pasidžiaugė V. Karaliūnienė.


Pasak kraštietės Daivos Siurblytės, profesionaliam aktoriui būtinas platus emocijų spektras, charakterių spalvingumas ir laisvė.

Iš Kretingos kilusi aktorė Daiva Siurblytė tikino, kad troškimas vaidinti ją lydi visą gyvenimą. Nors kurį laiką kraštietė dirbo valstybės tarnyboje ir aktyviai nedalyvavo su aktoryste susijusiose veiklose, scenos ilgesys tik sustiprėjo – todėl prieš daugiau negu dvejus metus ji sugrįžo į meno pasaulį.

D. Siurblytė prisiminė, kad, besirinkdama studijas, ji kryptingai siekė studijuoti vaidybą. „Lankiau meno mokykloje chorinio dirigavimo ir fortepijono pamokas, šokau tautinius šokius Kretingos rajono kultūros centro kolektyve „Abrozdėlis“, tuometėje III vidurinėje mokykloje (dabar – Jurgio Pabrėžos universitetinė gimnazija) vedžiau įvairius renginius – šimtadienius, paskutinio skambučio šventes. Natūraliai supratau, kad aktorystė bus mano gyvenimo kelias“, – atskleidė pašnekovė.

Dvyliktoje klasėje per atvirų durų dienas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) Daivos abejones dėl tolimesnių studijų išsklaidė būsimasis jos kurso vadovas režisierius Jonas Vaitkus: „Tais metais aktorių kursą rinko Dalia Tamulevičiūtė ir Jonas Vaitkus, atvykus ėmiau dvejoti, ar turiu potencialo mokytis aktorystės meno, nes kiti moksleiviai atrodė kur kas įdomesni, o aš niekuo iš jų neišsiskirianti. Belaukiant susitikimo su kurso vadovais, prie manęs priėjo J. Vaitkus ir paklausė – pas mane atvažiavai stoti? Nustebau, kodėl iš didelės minios moksleivių jis pastebėjo būtent mane.“

Mažas miestelis – ne kliūtis

Anot D. Siurblytės, gyvenant mažame mieste, televizijos ekranuose matomi aktoriai sutaurinami ir sudievinami, o atvykus į Vilnių viskas tampa ranka pasiekiama: „Per stojamuosius egzaminus reikėjo drąsos ir ryžto siekti savo svajonės, tačiau nei mažas miestelis, nei atstumas nėra kliūtis.“

Stodama į LMTA, nesėkmės atveju pašnekovė turėjo kelias alternatyvas, viena jų – stoti į policijos akademiją, tačiau to neprireikė.

„Iš pirmo karto į aktorystės studijų programą LMTA patenka labai nedaug: 1992 metais į aktorystę pakliuvo vienas iš šešiolikos stojusiųjų, buvau viena tų laimingųjų“, – tikino D. Siurblytė.

Moters teigimu, renkantis aktorystę daug žmonių bandė ją atkalbėti nuo šių studijų. Pašnekovė prisiminė, kad stojamųjų egzaminų metu komisijoje buvęs aktorius Antanas Šurna klausė, ar tikrai ji norinti būti aktore, esą ši profesija didelio finansinio stabilumo neužtikrina ir niekada nežinai, kiek vaidmenų turėsi. Jo žodžiais, jei stojantysis turi bent krislą abejonės, šio kelio patartina nesirinkti.

Vaidybos studijos nebuvo lengvos – baigus pirmą kursą, beveik pusė studentų nutraukė studijas. „Disciplinų labai daug – mokydavomės nuo aštuntos valandos ryto iki vienuoliktos vakaro, krūvis buvo didelis, ruošėme ne tik balsą, bet ir kūną – baleto pamokos, scenos judesys, flamenko, fortepijonu grojome ne tik savo partijas, bet ir keturiomis rankomis, dviem fortepijonais, solfedis, vokalas, muzikos istorija, kalbos kultūra. Mūsų kursas buvo muzikinis, tad baigę akademiją įgijome dvigubą profesiją“, – apibūdino D. Siurblytė. Pasak jos, J. Vaitkus – nepaprastas mokytojas, lavinęs ne tik kūną, bet ir protą, ieškojęs žmogaus psichikos ribų: „Jis buvo griežtas – pats iš savęs daug reikalavo, taip pat – ir iš studentų. Jis parengė mūsų kursą negailėti savęs nei gyvenime, nei scenoje. Kreipdamasis į mus sakydavo, kad, vaikai, pailsėsit kapuose, o dabar reikia dirbti, jeigu norite būti įdomūs ir reikalingi.“

Vėlesniais studijų metais D. Siurblytė dirbo ir su Oskaru Koršunovu, nes J. Vaitkus buvo laukiamas ir kitų šalių teatruose. „Truputį gaila, kad nepavyko visų studijų metų praleisti su šiuo režisieriumi. Jis – vienas tų genijų, iš kurio norisis semtis kuo daugau žinių, o jie reikalingi visam pasauliui“, – įžvalgomis pasidalijo kraštietė.

Pirmą kartą D. Siurblytė teatro scenoje kartu su choru pasirodė O. Koršunovo spektaklyje „Labas Sonia Nauji Metai“. Pirmasis moters vaidmuo – Nacionalinio dramos teatro scenoje Augusto Strindbergo dramoje „Sapnas“ įkūnytas Linos, šeimos tarnaitės, personažas.

„J. Vaitkus labai norėjo akcentuoti mano žemaitiškumą, todėl Lina visą spektaklį kalbėjo žemaitiškai. Turėjau dviejų šviesių kasų iki žemės peruką, kuris svėrė nemažai ir visą spektaklį neišeidavau į užkulisius, tad šis vaidmuo kėlė iššūkių“, – su šypsena kalbėjo pašnekovė ir pridūrė, kad režisierius turėdavo labai aiškią viziją, kaip turi atrodyti personažas, jo patarimai sukurti vaidmenį būdavę labai taiklūs.


Pražydę papuošalai iš odos

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Smiltys
  • 2020-07-10
Kraštietė odos meistrė Dalia Pocienė įsitikinusi, kad kūrybiškumas yra jų giminės bruožas.

Šiauliuose įsikūrusi kraštietė odos meistrė Dalia Pocienė kaskart nustebina kretingiškius per miesto šventės mugę – ji atveža tik pačius naujausius papuošalus iš spalvotos odos: apyrankes, vėrinius, auskarus, diržus. Jos papuošalai – vienetiniai rankų darbo kūriniai, gulantys ant moters kūno lyg subtiliai pražydintos gėlės. Irena ŠEŠKEVIČIENĖ Nuo galerijų – ligi festivalių „Į Kretingą važiuoju tik sykį per metus – nesinori pirkėjoms įkyrėti, nes kaskart reikia atvežti kažką naujesnio. Kretingos moterys ypač domisi odiniais papuošalais, ieško, derina juos tarpusavyje. Ir į šventę jos visuomet ateina pasipuošusios. Taip kalbu ne todėl, kad jaučiu sentimentus savo kraštui, – tikino Kūlupėnuose gimusi, augusi, bet jau 3 dešimtmečius Šiauliuose gyvenanti ir kurianti 56-erių kraštietė. – Kiekvienas miestas turi savo veidą ir pirkėjų skonį: kretingiškės labai mėgsta spalvas ir jų dermes, kaip ir Kauno ponios, o, tarkim, šiaulietėms reikia tik juodos spalvos, panevėžietės domisi, bet mažai teperka.“ Šiaulietės vardas garsiai nuskambėjęs ne vien tarp šio krašto tautodailės kūrėjų, – jos darbų galima išvysti parodose, per žinomus tautinius ir tarptautinius festivalius, tokius kaip „Parbėg laivelis“, „Tek saulužė ant maračių“, „Skamba skamba kankliai“, taip pat galerijose Šiauliuose, Druskininkuose, „Baltas angelas“ Vilniuje, Monos Kaune. Kelerius metus ji kūrė pagal užsakymus Vilniaus modelių namams. Originalūs Dalios papuošalai seniai peržengę Lietuvos ribas: jais puošiasi moterys, gyvenančios JAV, Australijoje, Olandijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje. Papuošalų įsigyja mugėse ar užsako internetu. „Man mieliau, kai galiu tiesiogiai bendrauti, suderinti, patarti, nes internetas dažnai iškraipo spalvas. Tai svarbu, nes papuošaluose mėgstu derinti įvairius vienos spalvos atspalvius, tarkim – skaisčiai raudoną, rožinę, vyšninę“, – atviravo pašnekovė. Kūryba – per sąlytį su gamyba D. Pocienės, kaip menininkės, pažintis su oda prasidėjo nuo tada, kai ji, įgijusi siuvėjos technologės specialybę Vilniaus lengvosios pramonės technikume ir baigusi jį raudonu diplomu, dėstytojų paskatinta siekti daugiau, baigė ir ekonomikos-valdybos studijas tuometiniame Kauno politechnikos institute ir buvo paskirta dirbti į Šiaulių „Stumbro“ gamyklą.

„Kai atėjau dirbti, „Stumbras“ gamino storą odą, iš kurios buvo siuvami kerziniai batai. Vėliau atsirado išpuoselėta spalvinta drabužių oda: ją gamino iš raguočių – avių, ožkų, veršelių – ir egzotinių gyvūnų, dažniausiai – stručių. Ši oda buvo labai graži, eidavau į cechą ją tiesiog paglostyti. Atlikdavo atraižėlių, kurių leisdavo nusipirkti, nes visas gabalas buvo brangus. Dar studentaudama siūdavau rūbus draugėms, o čia atsirado proga pradėti iš tų atraižų siūti rankines, kosmetines ir papildomai užsidirbti“, – kabinimosi į gyvenimą pradžią prisiminė D. Pocienė.



Muzikės širdį pavergė tapyba

  • Audronė GRIEŽIENĖ
  • Smiltys
  • 2020-06-12
Pirmąją savo kūrybos darbų parodą Asta Moncevičiūtė-Šaulienė surengė gimtojo Darbėnų miestelio bibliotekoje.

Rami, švelni, graži, talentinga, bet labai kukli – tokiais epitetais Kretingos M. Valančiaus viešosios bibliotekos Darbėnų filialo vedėja Danutė Paulikienė apibūdino pirmąkart savo tapybos darbus viešai parodyti išdrįsusią darbėniškę Astą Moncevičiūtę-Šaulienę.

Miestelio visuomenei prisistatys

„Ir kas galėjo pagalvoti, kad Palangos globos namuose slaugytojos padėjėja dirbanti mūsų miestelio gyventoja Asta laisvalaikiu tapo tokias grožybes?“ – stebėjosi D. Paulikienė.

Jos žodžiais, gal tie paveikslai taip ir būtų ilgam likę už uždarų durų, jeigu ne 10 metų Berlyne gyvenanti jaunėlė kūrėjos dukra Inesa, prieš Motinos dieną, mamai nė nenutuokiant, mobiliuoju telefonu nufotografavusi ir atsiuntusi jos tapybos darbų nuotraukas. Dabar jau tie darbai – daugiausia natiurmortai, išraiškingos gėlės, – džiugindamos knygų pasikeisti atėjusius skaitytojus, puikuojasi ant bibliotekos sienų, o Darbėnų miestelio visuomenės susitikimas su autore numatytas liepos 3-iąją.

Iš profesijos Asta – muzikė, Panevėžio J. Švedo pedagoginėje muzikos mokykloje yra baigusi chorinį dainavimą, tačiau pagal specialybę nėra dirbusi nė vienos dienos. Įstojo ten baigusi Kretingos meno mokyklą ir 9-ias tuometinės Darbėnų vidurinės mokyklos klases.

„Jauna buvau, tada buvo kitas ir supratimas – menkai nusimaniau, koks tai būtų darbas, mokslus baigus, niekas per daug ir nešnekėjo, neaiškino, o man, matyt, ne ką ir terūpėjo“, – juokėsi ji.

Tačiau tie studijų metai Panevėžyje vis tiek davė savo: praplėtė akiratį, svarbiausia, išugdė muzikinį skonį. Muzika Astą per gyvenimą lydi iki šiol – mielai įsijungia pasiklausyti klasikos arba gero roko. Tik liaudiškas stilius patinka ne taip stipriai.


Zitos Baniulaitytės vadovaujamas folkloro ansamblis „Mėguva“ gyvuoja nuo 1988 metų.

Vienbalsės pamario krašto ir vietinių šventojiškių dainos, daugiabalsės žemaičių dainos, senosios „kantičkų„ giesmės, romansai, sakmės ir pasakojimai, rateliai, žaidimai, šokiai ir instrumentinė muzika, šiuolaikinės folkloro interpretacijos, sutartinės ir kalendorinės kitų regionų dainos – visa tai jau daugiau nei trisdešimt metų galima išgirsti ir pamatyti „Aukso paukšte“ įvertinto Palangos kultūros ir jaunimo centro folkloro ansamblio „Mėguva“ koncertuose.

Skaičiuoja ketvirtą dešimtį

Folkloro ansamblį, pasivadinusį istorinės kuršių žemės, kurios centru buvo Palanga, pavadinimu – „Mėguva“, kartu su penkiomis bendramintėmis 1988 m. subūrė šio krašto etnokultūros puoselėtoja Zita Baniulaitytė.

„Iš kur meilė folklorui, etnokultūrai? Manau, kad visi mes ją turime. Juk ir patys, ir mūsų tėvai, seneliai augo su gimtojo krašto kultūra, tradicijomis. Su dainomis. Tai buvo jų gyvenimas, kuris ir mums persidavė – vieniems daugiau, kitiems mažiau. Mane savo laiku pagavo toji banga, kai buvo atsigręžta į dabar vadinamą etnokultūrą, kai prasidėjo visokeriopas atgimimas. O didžiausią postūmį suteikė 1987 m. Vilniuje įvykusi konferencija „Liaudies kūrybos palikimas dabarties kultūroje“. Būtent po šios konferencijos ir kilo sumanymas suburti folkloro ansamblį.


Nuo interjero puošybos grįžtų prie gintaro skulptūrų

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Smiltys
  • 2020-06-12
Kraštietis menininkas Saulius Miltakis praėjo skirtingą kūrybos kelią: pradėjęs nuo medžio skulptūrų, viršūnę pasiekė gintaro darbais, dabar kuria interjerų dekorus.

Nemarusis Baltijos auksas – gintaras – jau prieš dešimtmečius pakluso kretingiškio 49-erių menininko Sauliaus Miltakio rankoms: taip gimė subtiliomis detalėmis ir ypatingu kruopštumu stebinantys suvenyrai – laivai, įvairios graviruotos miniatiūrinės skulptūrėlės. Tačiau šiandieną S. Miltakis duoną valgo iš sieninės puošybos ir interjerų dekoravimo, bet, atviravo, mielai sugrįžtų prie gintaro.

Aukščiausia kūrybos viršūnė

Dar sovietmečiu S. Miltakis tuometiniame Telšių taikomosios dailės technikume įgijęs meninio medžio apdirbimo specialybę, bandė kurti medžio skulptūras, įsirengė dirbtuves, kuriose gamino vienetinius baldus, puoštus drožinėtomis detalėmis.

„Bet taip išėjo, kad su medžiu mažiausiai tedirbau. Jaunystėje vis žiūrėdavau į savo tėvo Vlado, liaudies meistro, gintaro darbus – jie man nedavė ramybės. Pabandžiau, taip ir pradėjau kurti vienetinius darbus, – tėvas buvo mano pirmasis mokytojas šioje srityje. Prigimtinį pajautimą turėjau, o pagrindus gavau technikume. Kūriau pagal užsakymus, kurie tuo metu iškeliaudavo į užsienį. Ir šiandien manau, kad suvenyriniai laivai ir miniatiūros buvo aukščiausia mano kūrybos viršūnė. Tuo metu norėjosi įrodyti ir galerijų savininkams, kad galiu padaryti vis geriau. Tai skatino siekti, tobulėti. O po to – stop. Ištiko krizė, pasukau į verslą, bet pasirinkau ne tą kryptį“, – atviravo menininkas.

Jis sakė, kad kūrybinę krizę išprovokavo ir pokyčių siekis, noras kažką keisti: „Užsisėdėjau dirbtuvėse, dienų dienomis palinkęs prie smulkių gintaro detalių. Norėjosi judesio. Teko galvoti, iš ko užsidirbti. Tai, ką darau dabar, jau neprilygsta mano kažkada pasiektam lygiui“, – atviravo menininkas, puoselėjantis viltį kada nors vėl kurti iš gintaro.


KŪRYBOS KRAITĖ

  • Smiltys
  • 2020-05-15

Vaidilutės

  • Smiltys
  • 2020-05-15
Kretingos J. Pabrėžos universitetinės gimnazijos abiturientė Laineda Vainauskaitė – 52-ojo Lietuvos mokinių jaunųjų filologų konkurso (prozos sekcija) šalies etapo III vietos laimėtoja. Konkursui mergina pateikė 5 noveles. Už gerus prozos kūrinius ji apdovanota Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos III laipsnio diplomu.

– Tai dabar turim susirasti po tinkamą gėlę?

– Aha...

– O ten nerašė kokią?

– Ne... Kokių norim.

– Tai gal tas tulpes? – ranka tvoros pusėn mostelėjo brunetė.

Už metalinio tinklo tvoros, pakalnėje virš upės, raudonavo dvi viena nuo kitos per kokį metrą nutolusios tulpės. Šviesiaplaukė šiek tiek užlaužė antakius, įdėmiai nužvelgė tvorą, apžiūrėjo vartelius: vartai atrakinti, spynos nėra.

– Liepa... Liepa... – sušnabždėjo šviesiaplaukė, – Liepa, aš einu nuskinti mums po tulpę, o tu žiūrėk, ar niekas neateina.

Ir ji kiek palenkusi galvą žengė pro siaurus, gyvatvore apžėlusius vartelius, įsikibo į betoninį tvoros įtvirtinimą ir šonu statydama pėdas ėmė judėti tulpių link. Nors kartelį koja ir slystelėjo, spėjo išsilaikyti ir nenudardėti šlaitu į upę. Toliau judėjo atsargiau. Pasiekusi pirmąją gėlę, nuskynė ją prie pat žemės ir tokiu pačiu lėtu žingsniu pasiekė antrąją tulpę.

– Egle, o kaip praeisim? Ką, brisim per upę? – galvą pro vartus įkišo Liepa.

– Ne... Apeisim aplink tvorą, ten toliau turėtų būti dar vieni vartai ir tiltas.

Ir jiedvi dairydamosi kaip dvi nusikaltėlės apėjo tvorą, joje tikrai buvo dar vieneri vartai, tik štai tilto už tvoros nerado.

– Na... Einšteine, tai kas toliau?

– Tai ką, Liepa, šoksim.

– Šoksim?

– Taip. O kaip kitaip pateksime į mišką? Siaura ta upė, peršoksim.

– Gerai. Bet tu pirma.

Šviesiaplaukė nusileido šlaitu, kiek įsibėgėjo ir tikrai šoko per upę. Kokia tai buvo upė... Labiau priminė išsausėjusį upės vardo nevertą upeliūkštį. Ir vis dėlto tas upeliūkštis pasirodė vis tiek buvęs pranašesnis ir netgi panoręs pasiglemžti sportbatį: šokdama Eglė neapskaičiavo trajektorijos ir viena pėda tekštelėjo tiesiai į purvą. Krizendama valė vargšą batą į žolę. Tuo tarpu jos nusikaltimo bendrininkė sekti paskui neskubėjo, tik pagauta linksmos nuotaikos dairėsi. Ir vis dėlto gaila, kad neapsidairė vos čionai atėjusi...

– Eglute, – bemaž visai leipo iš juoko, – Egle, tu pasuk galvą į dešinę.

Dešinėje, už kokio pusantro šimto metrų, jų laukė tiltas.

– Tai nešok, geriau pereik tiltu, palauksiu.

– Ne... Toli tas tiltas, ir sunku šlaitu jo link eiti. Ne, aš irgi šoksiu.

Ir ji lygiai taip kaip draugė įsibėgėjo, peršoko upę ir tekštelėjo purvan. Dabar abi nesėkmingai trindamos batais žolę keliavo į miško tankmę. Ir vis dėlto sportbačiai nė kiek neatgavo pirminės išvaizdos – priešingai: apkibo žole, sudžiūvusiais lapais ir šapeliais.

– Ir kur tas gėles dabar reiks dėti? – Liepa knabinėjo tulpę pirštais.

– Šiaip reikėtų aukuro, bet šičia tokio nerasime. Nežinau, internete rašė, kad galime ir be aukuro, atseit, reikia pajusti tinkamą vietą.

Taip ir gandrinėjo lyg kokios laumės dvidešimt minučių jausdamos mišką. Galbūt būtų ir dar dvidešimt minučių jautusios, jei ne apsamanojusią miško aikštelę nutvieskusi gegužės saulė. Būtent čia abi kaip susitarusios ir pajuto.

– Oi... Bet aš dabar nė nežinau, kaip į ją reikia kreiptis, – akis išpūtė Eglė, – šito tam straipsny nebuvo.

– Ai, Eglut, man atrodo tu sureikšmini... Negali būti taip sunku, – ji žengė priekin, šalia pro samanas vos boluojančio akmens, – labas, Milda. Štai tau tulpė. Dovanų. Hmm... Už tai prašau atvesti man meilę iki metų galo. Iki gruodžio trisdešimt pirmos dienos. Tai... Ačiū. Ir ji padėjo gėlę ant akmens.

– Na? – stebėjo draugę, – dabar tu.

– Ai nežinau... Kad nesąmonė tas straipsnis buvo.

– Ką nesąmonė? Tai dabar aš viena pati būsiu padariusi nesąmonę? Ne ne, man taip netinka... Išvis, neįžeidinėk Mildos. Greičiau dėk gėlę, kol neišėjo, o tai senmerge liksi.

– Gerai, gerai, – ir ji nešina savo tulpe taip pat paėjėjo į priekį, – Sveika, baltų deive Milda... Aaa... Aš tau irgi atnešiau tulpę ir norėčiau paprašyti meilės. Mmm... Gal iki kitos gegužės tryliktos... Nors ne, kai turėsi laiko, tada ir atsiųsk. Matai, norėčiau kokybiškos... Gal netinkamas žodis. Tikros. Štai, tikros meilės ir būčiau tau labai dėkinga.

Padėjo savo auką šalia pirmosios.

Ceremonija buvo baigta. Aukotojos neskubėjo: tylėdamos vaidilutės romiai stebėjo savo paminklą meilei ir laukė. Laukė, kol kuri nors pasisuks eiti. Tas pakilus jausmas, privertęs vogti tulpes, šokinėti kaip kokioms pamišėlėms per upę ir galiausiai kalbėti niekus kažin kokiai miško fėjai buvo dingęs. Jokia Milda neatėjo, dovanų nepriėmė ir tortu viešnių nepavaišino.

– Tai ką, ir viskas? – tylos neištvėrė Liepa.

– Jo... Turbūt.

– Kažkaip per daug paprasta.

– Taip. Aš irgi ne šito tikėjausi. Gal efektų trūko: žinai, laužas, dainos, šokiai...

Miško grožis ir mistiškumas dingo. Jos nusigręžė eiti. Slinko lėtai, neskubėdamos. Po kojomis trakšteldavo nuo svorio lūžtančios šakos. Galbūt šakoms skaudėjo, kad viena jų ėmė ir atgijo, o atgijusi prašliaužė greta purvinų merginų sportbačių. Šmėstelėjo šakos geltonis, draugių veidai persikreipė, ir mišką perskrodė laumiški klyksmai.

Ir vis dėlto keista, kad Eglei Žilvinas nepatiko...

Laineda VAINAUSKAITĖ


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas