Pajūrio naujienos
Help
2018 Sausis
Pi18152229
An29162330
Tr310172431
Ke4111825
Pe5121926
Še6132027
Se7142128
Orų prognozė
Dieną-5°C debesuotumas 99 %
Naktį-7°C debesuotumas 100 %
Apklausa

Ar naujasis Kretingos ženklas atspindi mūsų krašto savitumą?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Smiltys

KŪRYBOS KRAITĖ

  • Smiltys
  • 2018-01-12

Kuo gyvena, tą išmezga

  • Audronė GRIEŽIENĖ
  • Smiltys
  • 2018-01-12
Vidos Jablonskienės megztame paveiksle atgijęs Maiklas Džeksonas, anot autorės, vienas gražiausių jos darbų.

Kas ji – menininkė ar mezgėja? Į šį klausimą 36-erių kretingiškė Vida Jablonskienė atsakė šypsodamasi: ir ta, ir ta.

Maiklas Džeksonas – ant sienos

Mezgėja todėl, kad visą savo laisvalaikį, liekantį po administratorės darbo valandų Palangos „Vanagupės“ viešbučio SPA centre bei namų ruošos, pašvenčia šiam pomėgiui. O menininkė – kad jos mezginiai nėra tradiciniai, kad jų schemas ne vien tik interneto platybėse nusižiūri, bet ant languoto sąsiuvinio lapo kartais nusipiešia ir pati. Meno mokyklos Vida nelankė, tačiau už patarimus ir padrąsinimą teigė esanti dėkinga Kūlupėnų Motiejaus Valančiaus pagrindinės mokyklos, kurioje mokėsi, mokytojui Antanui Rapaliui, kuris, anot pašnekovės, kiekvieną klasės mokinį skatino dailėje tobulėti.

Anot Vidos, tikros mezgėjos paprastai žino, ir iš kokių siūlų mezga. „Kai kas nors pasiteirauja, iš kokių mezgu aš, nežinau nė ką atsakyti, mat siūlų sudėtimi visai nesidomiu, man svarbiausia – tinkami spalvų deriniai“, – atviravo ji.

V. Jablonskienė pirmiausia atnešė parodyti jai pačiai mieliausią darbą – sidabro spalvos rėmelyje įrėmintą iš šviesiai bei tamsiau pilkos, taip pat juodos ir baltos spalvos siūlų virbalais kruopščiai išmegztą amerikiečių dainų autoriaus ir atlikėjo Maiklo Džeksono portretą, kabantį ant miegamojo kambario sienos. „Sugalvojau taip įprasminti mylimą dainininką. Išsiverčiu dainų žodžius, klausiausi jo muzikos, ji visą dieną gali skambėti mūsų namuose“, – sakė pašnekovė.


Diena be poezijos – tarsi be prasmės

  • Dovilė URNIKIENĖ
  • Smiltys
  • 2018-01-12
Linas Daugėla įvairiuose literatūriniuose konkursuose dalyvauja nuo V klasės. Jis tapo 43–46-ojo tarptautinio jaunimo epistolinio rašinio konkurso rajoninių turų nugalėtojas. 2015 metais jo rašinys-laiškas pateko į geriausių šalies laiškų dešimtuką, o 2016 metais L. Daugėla šiame konkurse laimėjo I vietą ir buvo apdovanotas aukso medaliu – jo laiškas, išverstas į prancūzų kalbą, atstovavo Lietuvai pasauliniame konkurso etape. 2016 ir 2017 metais Linas Daugėla tapo konkurso-šventės ,,Poezijos ruduo Palangoje“ laureatu. Mokinys dalyvauja įvairiuose haiku konkursuose, rašo ir esė. Būdamas aštuntokas, buvo pakviestas į 49–ąjį Lietuvos mokinių jaunųjų filologų konkurso respublikinį etapą (Poezijos sekciją) ir apdovanotas Švietimo ir mokslo ministro Pagyrimo raštu už gerą poeziją.

„Negaliu gyventi be poezijos, tai yra mano gyvenimas“, – nuoširdžiai prispažino Pranciškonų gimnazijos I Ge klasės mokinys Linas Daugėla, kuris visuomet su savimi nešiojasi mažą užrašų knygutę – kad jį aplankiusi poetinė mintis neištirptų kasdienybėje ir būtų užfiksuota. Iš filosofinių apmąstymų ir gamtos inspiracijų gimstanti vaikino kūryba išsiskiria savo brandumu, ji nelieka nepastebėta ir šalies konkursuose.

L. Daugėla pasakojo savo užrašų knygutėje pasižymintis kilusias idėjas, mintis, frazes, kartais išsyk pavyksta parašyti ir visą eilėraštį ar trieilį, o vėliau namuose, dažniausiai – savaitgaliais, kūrybą redaguoja, tobulina.

„Kartais per dieną pavyksta parašyti keletą eilėraščių, o būna dienų, kai nepavyksta nė vieno. Tai – skausmingos dienos, tuomet jaučiuosi taip, tarsi nieko prasmingo nebūčiau nuveikęs“, – atviravo L. Daugėla.

Vienas svarbiausių jo įkvėpimo šaltinių – gamta. „Gal todėl daugiausiai eilėraščių parašau vasarą“, – svarstė L. Daugėla, pripažinęs, kad per mokslo metus atsirandantys rūpesčiai palieka mažiau erdvės kūrybinėms mintimis. Juolab kad vaikinui puikiai sekasi moksle, jis dalyvauja arba svarsto ateityje dalyvauti biologijos, chemijos, fizikos, istorijos, geografijos olimpiadose, konkursuose.


Gintaro šokis žalvaryje

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Smiltys
  • 2018-01-12
Plataus profilio kūrėjas Tadas Šorys šiuo metu paniro į juvelyrikos gelmę.

Ilgą laiką skaptavęs medį, vėliau išbandęs medžio ir gintaro dermę, kretingiškis tautodailininkas 38-erių Tadas Šorys savo ieškojimuose stabtelėjo ties juvelyrika – atrodytų, jog jo sukurtuose papuošaluose Baltijos gintaras šoka subtilų šokį su lietuvių nuo seno pamėgtu žalvariu.

Idėjos – iš turnė po Europą

„Atėjo laikas, kai medžiaga kūrybiniame procese man nebėra esminis dalykas, – pabrėžė T. Šorys. – Nors gintaro-žalvario papuošalų idėją brandinau jau anksčiau, tačiau konkretūs darbai gimė po mano prieškalėdinio turnė į Europą, aplankant mineralų bei juvelyrikos dirbinių parodas Veronoje ir Hamburge.“

Jis neslėpė, jog parodose pamatęs tūkstančius mineralų, iš kurių kuriami papuošalai, – daugumos jų nė pavadinimų nežinąs. „Vežiau ir aš savo gintaro-medžio dirbinius. Bet jie – natūralių spalvų ir jų tarp daugybės blizgesio ten nė nesimatė. Supratau, kad kultūriniai skirtumai yra didžiuliai. Mums Baltijos gintaras yra išskirtinis savo natūraliu raštu, inkliuzais, gamtos suneštais prieš milijonus metų, o užsieniečiams patraukliausias lygut lygutėlis gintaras – be jokio burbuliuko ar įspaudo. Kuo skaidresnis ir švaresnis, tuo jie labiau jį vertina. Todėl grįžęs ir aš sumaniau įnešti į savo kūrybą šviesos ir spindesio“, – kalbėjo menininkas.

Tam ir tinkąs žalvaris, kuriuo jis meniškai apjuosiąs gintaro gabalus. Kūrėjas pasidžiaugė, jog juvelyriškos subtilybių išmokęs gana greitai – vos per 2 savaites, nes turėjęs puikų mokytoją – juvelyrą Žydrūną Einars iš Kartenos. Ir Kalėdų mugei kretingiškiams jau parodęs savo naujus dirbinius – sages, pakabukus, auskarus, apyrankes.


Antano Mončio namų-muziejus Palangoje dar prieš besibaigiančių metų šventes sulaukė geros žinios iš Lietuvos kultūros tarybos – gavę finansinės paramos, jie galėsią įgyvendinti originalų tarpdisciplininio meno projektą „Malonės būsena“.


Stebuklų lydimas gyvenimas

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Smiltys
  • 2018-01-12
Vydmantų klebonas Karolis Petravičius, išleidęs naują muzikos albumą „ Išeina laikas“, surinktas lėšas už jį skirs Vydmantų bažnyčios statybai.

Kunigas. Bažnyčios statytojas. Dainų ir giesmių autorius. Įstabaus balso savininkas, įdainavęs ir išleidęs dvi kompaktines plokšteles. Tapytojas. Telšių vyskupijos jaunimo centro vadovas. Toks yra prieš pusantrų metų tarnauti Vydmantų parapijai paskirtas klebonas 36-erių Karolis Petravičius.

Prarastą balsą atgavo kitokį

Pirmoji K. Petravičiaus įdainuota kompaktinė plokštelė „Į pažadėtas dienas“ pasirodė prieš 5-erius metus, jam dirbant vikaru Tauragėje, o antroji „Išeina laikas“ – praėjusią vasarą. Tai, kad pavyko išleisti abu albumus, kaip ir stulbinantį faktą, jog seminarijoje, atrodė, visai praradęs balsą, jį atgavo kitokį – skambantį lyg krištolas, kunigas vadina didžiaisiais savo gyvenimo stebuklais.

„Šeimoje gyvenome skurdžiai. Nesu baigęs muzikos mokyklos, natų nepažįstu. Bet polinkį muzikai gal paveldėjau iš giminės: tėvelis Saulius grojo gitara, senelė Zofija – akordeonu, bočelis Stasys – smuiku. Visi savamoksliai. Mokykloje balsu neišsiskyriau, nors dainavau chore – muzikos mokytoja Nijolė Butkevičienė dėl grožio mane, raudonskruostį, vis statydavo į priekį“, – prisiminęs skardžiai nusijuokė kunigas.

Gimęs ir augęs Telšiuose. Vos 15-kos pasakojo išėjęs į seminariją: iš pradžių – į licėjų, o iš jo – į Telšių kunigų seminariją. „Tik būdamas trečiame licėjaus kurse pirmąkart prisėdau prie pianino. Gyvenau ankštame, vos 2 kv. m ploto, užuolaida atitvertame koridoriuje, pro mane visi eidavo į aktų salę. Bet užtat ten stovėjo pianinas! Ir aš vis sliūkindavau ir mokindavausi barškinti jo klavišais“, – atviravo pašnekovas.

Kai stipriai patempė balso stygas, medikai sakę pamiršti dainavimą. „Bet aš daug meldžiausi ir įvyko stebuklas – atgavau balsą ir šis suskambo visai ne taip, kaip ligi tol. Supratau, kad tai – ne mano nuopelnas, o dangaus siųstas ženklas“, – tvirtino skaidraus aukšto balso savininkas.


KŪRYBOS KRAITĖ

  • Smiltys
  • 2017-12-08

Atžalyniečiai nutiesė tiltus į Vokietiją

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Smiltys
  • 2017-12-08

Kretingos vaikų ir jaunimo teatro „Atžalynas“ vyresniųjų aktorių grupė dalyvavo tarptautiniame Vokietijos mėgėjų teatrų festivalyje „Giopingeno teatro dienos“. Jų spektaklis „Pabėgimas į „Akropolį“ buvo puikai įvertintas ir tuo jie, vyriausiosios režisierės Auksės Antulienės žodžiais, savo jaunesniems kolegoms uždirbo kvietimą į būsimą festivalį.


„Laiko smiltyse“ – mokinių kūrybiniai perlai

  • Dovilė URNIKIENĖ
  • Smiltys
  • 2017-12-08

Kretingos Jurgio Pabrėžos universitetinė gimnazija gali didžiuotis dar vienu brandžiu leidiniu – lituanisčių inicijuota buvusių ir esamų mokinių kūrybos rinktine „Laiko smiltys“. Jos puslapiuose – per pastaruosius 5 metus sukurti poezijos ir prozos kūriniai, meninės fotografijos, dailės darbai.


Pristatė knygą apie Alvydą Šeduikį

  • Audronė GRIEŽIENĖ
  • Smiltys
  • 2017-12-08

Palangos miesto bibliotekoje gausiai susirinkusiai publikai buvo pristatyta šios bibliotekos iniciatyva išleista knyga apie Alvydo Šeduikio gyvenimą, veiklą ir kūrybą.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas