|
|
|
Vienkiemio laisvė – alternatyva bėgimui į Londoną
Jauna klaipėdiečių menininkų pora – Agnė Matulionytė ir Martynas Rimkus, pasirinkę gyvenimą bei kūrybą vienkiemyje, - metė iššūkį bendraamžiams, masiškai emigruojantiems į užsienį.
Interjere – senienos ir išmonė Prieš dvejus metus 25-erių dizainerė Agnė ir 29-erių dailininkas baldžius Martynas butą Klaipėdoje išsikeitė į seną sodybą atokiame Kartenos seniūnijos Vėlaičių kaime. Šiandien jų sodybos kiemas - pilnas gyvasties: gagena pulkas žąsų, kapstosi vištos, mekena ožkos, paskui vedlį aviną bėgioja Romanovo veislės avys, atvykėlį įnirtingai aploja šuo. Šiuolaikiškumo čia – nė kvapo. Vos įžengus į pačių rekonstruojamą seną trobą, į akis krinta savitai atnaujinamas interjeras: pūpso molio krosnis, šalia - senovinės kopėčios. Virtuvėje viršum senos plytinės krosnies kabo aukštyn kojomis apversta sena aliuminio vonia, tarnaujanti kaip garų surinktuvas. „Toje vonelėje mano močiutė maudydavo tėtį, po to maišydavo betoną, o užbaigs ji savo dienas kaip gartraukis“, - juokėsi šeimininkas. Gyvendami mieste, teigė jis, pavargę nuo plastiko, todėl atkuriamo namo interjere stengiasi išsaugoti visas natūralias medžiagas, perdaryti ir pritaikyti senus, tačiau dar funkcionalius daiktus. “Nesižavime blizgučiais, - norime kažko paprasto, bet gyvo ir organiško. Senas lubas nuėmėme, nuobliavome ir sugrąžinome į vietą. Virtuvės baldus pasigaminau iš beržo: nuėjau į mišką, nusipjoviau kelmą, suskaldžiau jį, nulupau žievę ir papuošiau spinteles. Beržo rievės – tai nepakartojamas pačios gamtos sukurtas dekoras“, - kalbėjo menininkas, savo namus vadinąs savo, kaip baldžiaus ir restauratoriaus, pradžiamoksliu. Pats susikonstravęs stakles, netrukus jis tikisi iš to pelnytis ir duoną. Sapnus pavertė atvirukais Ilgais rudens vakarais Agnė panirusi į skaitmeninę grafiką: kompiuteriu ji sukūrė grafikos darbų ciklą „Sapnai Nr.1“. Tai – nedidelio formato, atvirukų dydžio grafikos darbų rinkinys, kurį galima dovanoti arba įsirėminti kaip paveikslus. „Kažkada mėginau užsirašinėti savo sapnus, o dabar paverčiau juos vaizdinėmis miniatiūromis, simboliais ar metaforomis. Dabar jau gimsta kitas grafikos rinkinys – Nr.2, tik kol kas dar be pavadinimo. Jame per žmogaus portretą sumaniau atskleisti žmogaus ir gamtos ryšį“, - apie savo kūrybą kalbėjo A.Matulionytė. Savo darbus ji tiražuoja, juos ketina išleisti ir atskira knyga.
Vos apsigyvenę Vėlaičiuose, Agnė ir Martynas išsyk įsiliejo į Kartenos bendruomenės gyvenimą: padėjo pasirengti miestelio šventei ir įkurdinti seniūnijos kiemelį per Derliaus šventę. „Mieste nėra bendruomeniškumo, o čia ir aplinkines senutes kaimynes pažįstam. Įdomu pabendrauti, pasiklausyti kaimo žmonių išminties“, - neslėpė jiedu. Stačia galva – į kaimišką gyvenimą Abu degantys ryžtu realizuoti save ne tik kūryboje, bet ir naujojoje aplinkoje, menininkai entuziastingai ėmėsi tikrojo kaimiško gyvenimo. Ligi tol jo neragavę, išskyrus darbą sode, jiedu naršė po internetą ir kaupė reikalingas žinias. Pradėję auginti gyvulius, išmoko melžti ožkas, spausti jų pieno sūrius. Kai perėjo jų žąsys, jiedu lyg pribuvėjos vis landžiojo į jų gūžtą. „Žąsys - prastos motinos, bet gal dėl mūsų perdėto kišimosi į jų gyvenimą“, - samprotavo pašnekovai. Užtat ožkos, anot jų, – labai draugiški, jaukūs ir prieraišūs gyvūnai. Turėję jų dešimt, dabar – keturias ir dar - ožiukų. Pasiliko tas, kurios jiedviem mieliausios, kitas išpardavė, padovanojo. Išmoko jiedu ir novatoriškos organinės žemdirbystės: rudenį žemę uždengia storu mulču – lapų, šiaudų, žolės, tvarto išvalų sluoksniu, o pavasarį į šią perpuvusią žemę sodina daržoves. „Jeigu žemė nearta, reikia palaukti bent 3 metus, kol šis sluoksnis virs derlingu humusu, ir tik tuomet į jį galima sėti, sodinti“, - aiškino Martynas. Pora sakė, jog šiemet jau užsiauginę visko, ko reikia namų ūkiui, išskyrus bulves. Šioms užderėti reikia gilesnės dirvos. „Taip nusprendėme išbandyti, nes neturime jokios technikos. Bet ir nereikia: stambiais ūkininkais būti neketiname, o dėl savęs užsiauginame visko. Paragautumėt, koks braškių skonis – uogos mažos, bet skanauji tarytum miško žemuogę“, - vienas kitą papildydami kalbėjo jauni žmonės. Virtuvėje maišeliuose – bent dešimties rūšių arbatžolių, pačių užaugintų ir surinktų gretiname miške. Išvengė vartotojiškumo Miškas, žemė, jų manymu, žmogui duoda kone viską, ko jam reikia. Tik reikia mokėti pasiimti. „Mums svarbiausia yra laisvė, erdvė ir nepriklausomybė nuo vartotojiškumo. Čia pasijutome savo laiko ir savo vietos šeimininkais. Išsipildė pagrindiniai mudviejų norai. Dar liko nerealizuotas finansinės nepriklausomybės poreikis, todėl galvojame čia įsirengti kūrybines dirbtuves ir duoną pelnytis iš to, ką mokame ir sugebame“, - neslėpė menininkai. Agnė ir Martynas džiaugiasi, kad tėvai, iš pradžių atsargiai vertinę jų įsikūrimą kaime, dabar skanauja jų užaugintus produktus ir patys perima išbandytus ūkininkavimo metodus. „Senieji draugai kažkaip natūraliai atsisijojo – dauguma jų išvyko į Londoną. O mudu nė nesvarstėme galimybės emigruoti, - tiesiog nenorime, ir tiek. Ne materialinė gerovė, o laisvė - mudviejų gyvenimo tikslas“, - akcentavo pašnekovai.
|
|
