Eilės – kasdieninis dienoraštis

Imbarėje gyvenanti 70-metė Aldona Anužienė susitikti pakvietė kelyje. Kelyje, kuris veda į jos gimtąjį kaimą, kuriuo vaikštant gimsta moters eilės – apie kasdieninius išgyvenimus, pastebėjimus, džiaugsmus ir liūdesį.

Kelio įvaizdis Aldonai Anužienei simbolizuoja gyvenimo ir kūrybos tąsą.

A.Anužienė prisipažįsta – išvaikščioti takai, pamiškės, pievos ją įkvepia. Įkvepia taip, kad norisi žodyje įamžinti kiekvieną gamtos ar nuotaikos virptelėjimą.

„Mėgstu kelią – gyvenu jame. Gyvenimas yra kelias, poezija – taip pat. Poezija yra minčių, nuotaikų, išgyvenimų kelias. Jis mano gyvenime atsirado gal prieš keletą metų. Nepasakyčiau, kad jo ieškojau, tačiau ilgus metus kaupta patirtis, neišsakyti žodžiai staiga sprogo. Išsiliejo žodžio žaismėje, šimtuose eilėraščių“, - apie savo kūrybos pradžią pasakojo A.Anužienė. Ji prisiminė pirmąjį eilių pliūpsnį, kuris užklupo viešint Amerikoje pas dukterį.

„Jungtinėse Amerikos Valstijose išbuvau trejetą mėnesių. Buvo gera viešėti pas savo vaiką, bet užpuolė toks neišpasakytas tėviškės, tėvynės ilgesys, kad turėjau kažką su savimi daryti. Prisėdau rašyti – žodis po žodžio ir eilėse pražydo gimtojo kaimo gėlės, sužaliavo vaikystės pievos, sučiulbo kas rytą po langu giedantys paukščiai“, - prisiminimais dalijosi A.Anužienė.

Moteris įsitikinusi – poezija neskaičiuoja metų ir įkvėpimas pats pasirenka, kada užklupti. Gal jaunystėje, o gal kai gyvenimas jau apdovanoja branda.

„Turi sukaupti savyje patirties ir išgyvenimų, kad galėtumei prabilti eilėmis. Gimiau karo metais, patyriau sunkų gyvenimą, jis manęs nelepino, teko bėgti ir iš degančio namo, matyti vargo. Visa tai, be jokios abejonės, ataidi į mano poeziją. Nors mačiusi ir pilkų spalvų, moku nuoširdžiai pasidžiaugti tais mažais dalykais, kuriuos man padovanoja kasdienybė“, - prisipažino A.Anužienė.

Moterį žavi gamta, ypač – gėlės, augalai. Kone kiekviename eilėraštyje įamžinta vis kita gėlė.

„Laukai dovanoja lauko gėles, po langais kasmet pasisodinu vis kitokių augalų. Širdis suspurda, pagalvojus apie gimstantį grožį. Kaip žiūrėdama į tokį stebuklą galiu nesidžiaugti gyvenimu, kaip galiu to grožio gerąją šio žodžio prasme neįkalinti“, - svarstė poetė.

Imbariškė per keletą metų yra sukūrusi 300 eilėraščių. Moteris kuklinasi – sako, kad eilių beveik niekam neskaito, pasilieka išgyvenimus sau.

„Eilėraštis man yra tarsi dienoraštis. Žodžių žaisme išreiškiu tai, kas man tą dieną yra svarbu, dėl ko džiugu ar skaudu. Gal todėl nelengva yra eilėraščius duoti skaityti kitiems. Gal per daug asmeniška“, - savęs klausė A.Anužienė.

Moteris prisipažino, kad nors visą gyvenimą ją lydėjo skaičiai, literatūra visada buvo neatsiejama jos esybės dalis. „Dirbau vyriausiąja buhaltere. Mokiausi Kauno žemės ūkio akademijoje, Vilniaus pedagoginiame universitete. Keletą metų dirbau Juodupėnuose mokytoja, turėjau namuose muziejų. Tarp visų užsiėmimų, pareigų visada atrasdavau laiko literatūrai“, - pasakojo A.Anužienė.

Poetė tikino, kad itin išgyvena kiekvieno knygos herojaus patyrimus, įsijaučia į literatūros kūrinio veiksmą. Tas įsijautimas lydi ir rašant eiles – kiekvienas žodis yra išgyventas ir išjaustas.

„Kai gyvenime man sunku, grįžtu prie skaičių – skaičiuoju, mąstau. O kai nuotaika giedra, norisi ją įamžinti. Tokiu būdu einu į save. Žodžiai išneša mane kažkur toli, atmintis atgyja, į eiles sugrįžta kažkada sutikti žmonės, matyti vaizdai. Niekada nežinau, kokią save išvysiu ką tik gimusiame eilėraštyje. Tuo labiausiai poezija ir žavi“, - kalbėjo A.Anužienė.

• Rašyti komentarą (3)