|
|
|
Dialogas su vertintojais: laukiamas ir ieškomas
Menas klumpa ir tiesiasi ties kiekvieno žiūrovo akimi ar mintimi. Juk be žiūrovo menas liktų nebylys. Ar lengva tiesti dialogo tiltus tarp kūrėjų ir kūrybos vertintojų, ar stiprūs šie ryšiai, prie apskritojo diskusijų stalo su „Smilčių“ skaitytojais savo mintimis pasidalijo tautodailininkas Alfonsas Sereika, dailininkė ir Vilniaus dailės akademijos dėstytoja Lidija Kuklienė, Kretingos kultūros centro Kurmaičių skyriaus meno vadovas Donatas Žilinskas bei Nerijus Gedminas, kuris yra Egidijaus Radžiaus Kretingos dramos teatro vyriausiasis režisierius ir Klaipėdos universiteto dėstytojas.
- Ar į kūrybinį procesą pasinėręs menininkas bent susimąsto apie tai, kaip jo būsimą darbą įvertins visuomenė, kokia bus jos reakcija? Nerijus Gedminas: - Tai priklauso nuo meno žanro. Juk rašytojas gali savo kūrybą laikyti stalčiuje ir tik po kurio laiko ją išleisti. Ir skaitytojas knygą gali ne iš karto skaityti, o ją ilgiausiai pralaikyti lentynoje. O teatras – tai akimirkos menas. Čia ir dabar. Knygą gali perskaityti antrą kartą, kam nors paskolinti, o spektaklio nepakartosi. Todėl kiekvieną kartą pykteliu, kai koks žmogus man sako: „Girdėjau, buvo geras spektaklis. Kada vėl jį rodys?“ Atsakau, kad to spektaklio nebebus. Viskas – arba buvai, arba ne. Kita vertus, pritariu ir pasakymui, kad pilna salė žiūrovų dar neįrodo meno kūrinio kokybės. Menininkui nereikia stengtis patikti. Jei kalbi apie tai, kas tau skauda – atsiras ir žiūrovas, kuriam irgi rūpi tie patys dalykai. Alfonsas Sereika: - Mano supratimu, ryšys tarp publikos ir kūrybos priklauso nuo kūrėjo, jo genų: kiek jis gerbia savo žiūrovą ar skaitytoją. Pavyzdžiui, kūrėjas rašo baltas eiles, kurias kitas skaitydamas absoliučiai nieko negali suprasti. Pakalbėkime apie poetus – turime Eduardą Mieželaitį, Justiną Marcinkevičių ir Paulių Širvį. Gal Mieželaičio poezija yra giliausia iš visų jų, nė kiek nenuvertinant ir kitų poetų, tačiau ji nepatinka liaudžiai, mažai skaitoma. O Marcinkevičiaus, Širvio žodžiai žmonėms – paprasti, bet į širdį. Kyla klausimas, kodėl Kretingoje tautodailininkai yra populiaresni už dailininkus? Jie nesirodo, neateina į parodas, ir patys jų nerengia. O Kretinga turi tokias erdves, kokių Vilnius neturi – Kultūros centro salės, Kretingos muziejus su Žiemos sodu ir kitas. Tik renk! Vilniuje kad gautum bet kokią skylę, turi pirmiausia pinigus mokėti. O čia veltui – ir patalpos, ir pagalba. Lidija Kuklienė: - Galbūt visi taikosi į platesnius vandenis? Įdėjus daug laiko ir jėgų, norisi, kad tavo darbus pamatytų kuo daugiau žmonių. Dailininkai, kurie dirba ir akademinį darbą, „gauna pliusiuką“, jei savo darbus eksponuoja kuo prestižiškesniame renginyje. Ir visi tų „pliusiukų“ nori. Kalbu labai pragmatiškai. Bet aš kai kada pasielgiu ir kitaip. Pavyzdžiui, surengiau parodą Palangos reabilitacijos ligoninėje. Nors ten žiūrovų srautas nėra didelis, tačiau specialiai parinkau tokius darbus, kurie atgaivintų dvasią. Neapsimokantis gestas? Bet manau, kad tai irgi yra svarbu. Nerijus Gedminas: - O man kartais atrodo, kad yra ir tam tikra publikos baimė – o ko ji laukia? Kartais pastatau spektaklį ir galvoju – ar Kretingai to reikia? Atvažiuoja žmonės iš užsienio, aikčioja pamatę mūsų darbus, kai tuo tarpu salėje sėdi trys žiūrovai. Tik niekaip nesuprantu: kodėl žmonės eina į „Domino“ spektaklius? Kad pamatytų, tai, ko iki soties galima prisižiūrėti per televizorių? Niekada nemaniau, kad teatras ims konkuruoti su televizija. Buvo atvykęs Jono Vaitkaus spektaklis į Kretingą – jį išgelbėjo tik studentų desantas iš Klaipėdos. Kartais ir nesupranti: ar kretingiškiai nejaučia poreikio pamatyti tokio meno, ar kad tokių renginių yra mažai tesiūloma, neatsiranda ir žiūrovų. Nors Klaipėdos meno renginiuose atpažįstu ir kretingiškių veidų – labai tuo apsidžiaugiu. Donatas Žilinskas: - Kalbant apie menininkų santykius su publika, svarbiausia, kad publika būtų. Nors gal geriausia būtų, jei žiūrovų visai neliktų – absoliučiai visi priklausytų kokiam nors meno kolektyvui. Tada būtų pilnos salės žiūrovų, nes visi vaikščiotų į renginius, norėdami pamatyti, ką veikia kiti, pasimokyti iš jų, pažinti vieni kitus. Juk kiekvienas žmogus turi meninių sugebėjimų. Kad ir kaimo žmogus, kuris sugalvojo į savo sodybą atsitempti akmenų ir jais išradingai papuošti aplinką. Žiūrėk, kitas kaimynas, nuo jo nusižiūrėjęs, į savo sodybą irgi atsitempia akmenį. Taip atsiranda tarsi varžybos. Bet gražios varžybos, ugdančios meninį pajautimą, išlaisvinančios meninę prigimtį. - Ar menininkai jautriai reaguoja į kritiką? Ar jiems svarbu, kas kritiką išsako? Donatas Žilinskas: - Iš televizijos šokių projektų išmokome ir spektaklius vertinti „patinka“ ar „nepatinka“. Ko gero, žiūrovai mintyse aktoriams ir savo balą parašo. Todėl ir žmogus, pamatęs iškabą su spektaklio anonsu, į jį neis, jei draugas apie jį pasakys blogą atsiliepimą. Tačiau kiekvienam reikia skirtingo dalyko: vienam žiūrovui gali patikti apsinuoginęs šokantis aktorius, o kitam jis atrodys vulgarus. Svarbiausia, koks buvo menininko tikslas. O ko tikėjosi žiūrovas? Nerijus Gedminas: - Išeidamas į publiką tarsi pastatai save sušaudymui. Nepriklausomai nuo to, koks kūrinys, bus, kam jis patiks, o kam – ne. O gali kūrinys nepatikti ir vien dėl to, kad jį sukūręs žmogus kažkuo yra nemielas ir vertindamas jo kūrybą, negali atsiriboti nuo personalijos. Išgirstu pasakant: „Man tavo spektakliai per sunkūs“. Apgailestauju, bet aš jų neketinu „palengvinti“. Meno misija yra ir auklėti publiką. Ir džiaugiuosi, kad yra jaunų žmonių, kurie bėga iš pamokų ne tam, kad parūkytų už kampo, o ateitų į spektaklį. Gal jie netaps menininkais, bet tikrai bus žiūrovais. Lidija Kuklienė: - Rengdama personalinę parodą nesijaudinu dėl būsimų atsiliepimų – jie skirtingi kaip ir pats gyvenimas, su viskuo susigyveni. Labiau nerimauju dalyvaudama bendrose parodose, nes nesu tikra, kokiame kontekste atsidurs mano paveikslai. Aišku, kiekvienas menininkas lyg ir kuklinasi – atrodo, kam čia apie save skelbtis. Bet tai – nesąmonė. Reikia kalbėti ir ypač tam paskatinti jaunus menininkus. Kritika yra gerai, ji skatina augti. Kartą viena korespondentė pasiteiravo mano nuomonės apie kičą ir sentimentalizmą – puikiai supratau, kodėl ji manęs to paklausė ir atsakiau, kad balansuoju ties šia riba. Man patiko šis klausimas. Juk aš ir pati pastebiu savo darbo trūkumus. Nerijus Gedminas: - Klaipėdos regione meno kritikų beveik nėra. O jie būtų puikūs tarpininkai tarp žiūrovų ir kūrėjų. Dabar kiekvienas menininkas turi savo ratą žmonių, kurių nuomone jis pasitiki, kurie nemeluoja, o jei ir meluoja – gali puikiai nujausti, kas liko nutylėta. Alfonsas Sereika: - Žiemą persikeliu gyventi į Vilnių – išvaikštau visas gatveles, išmaklinėju visas parodėles. Mane traukia, man įdomu. Pastebiu, kad Kretingoje vertintojai yra gana geranoriškai nusiteikę ir nebuvo atvejo, kad jaunas ir pradedantis menininkas būtų sutryptas su žemėmis. O taip neseniai nutiko Klaipėdoje, kai vienas kritikas jauno dailininko parodą pavadino „rėmelių paroda“. Kaip tam jaunam žmogui po to jaustis? Jaunam dailininkui negalima to sakyti, nors ir teisybė būtų. Lidija Kuklienė: - Studento darbuose turi įžvelgti nors grūdą ko nors gero – tai trąšos jo kūrybingumui. Tačiau pasitaiko atvejų, kai studentas pats save labai savikritiškai vertina, o jo darbas būna pripažintas kaip profesionalus ir originalus. Taigi tie vertinimai gali būti labai skirtingi – nuo juodo iki balto.
|
|
