Kelis dešimtmečius - su mezginiu rankose

Žiema - vilnonių kojinių ir pirštinių metas. Kretingiškė 73-ejų Agripina Kelpšienė sako jas mezganti ne dėl atlygio, o dėl malonumo. Pasak jos, tiek, kiek ji yra numezgusi per savo gyvenimą įvairiausių mezginių, netilptų ir į porą sunkvežimių.

Agripina Kelpšienė teigė, kad megzdama ji jaučia malonumą – pailsi ir atsipalaiduoja.

A.Kelpšienės gyvenimas nelepino nuo vaikystės. Ir megzti jai teko išmokti pačiai.

Jai buvo vos dešimt metų, kai 1947-aisiais žuvo abu jos tėvai. Tad jai reikėjo pasirūpinti ne tik savimi, bet ir trejais metais jaunesne seserimi. Sulaukusi keturiolikos metų pateko į Salantus - šeimoje prižiūrėjo neįgalią mergaitę. Tada jai ir numezgusi pirmąjį megztinį.

Tuo metu vilnoniai siūlai nebuvo dažomi. Siūlai daugiausia būdavo tokios spalvos, kaip ir avys - baltos, pilkos ar rudos. Pirmasis jos numegztas megztinis ir buvęs iš baltų siūlų su tamsiomis rožėmis. Tokie siūlai turėjo pranašumą - skalbiant jie nenublukdavo ir nesugadindavo mezginio.

Dažniausiai tuo metu megztinius megzdavo vienspalvius. Raštais išmargindavo tik priekį.

Prisiminusi tuometines madas, pašnekovė sakė, jog jaunystėje buvo madingi ir megzti galvos apdangalai. Jie priminė šalikus, sutrauktus prie ausų. Dabar tokių galvos apdangalų niekas nebemezga ir nebedėvi.

Megzdavo ir pirštuotas raštuotas pirštines. Kumštinių pirštinių galai, kaip ir dabar, būdavo įvairūs - apvalūs ar smailėjantys - priklausomai nuo rašto.

Nors virbalų ir buvo galima nusipirkti, tačiau dažnai seną skėtį nešdavo meistrui, kad iš jo stipinų padarytų virbalus.

- Turiu gerą regimąją atmintį - pamačiusi patinkantį raštą, vėliau galiu jį atkartoti, - sakė moteris.

Jis yra išsaugojusi ir keletą mezgimo knygų. Vienos jų - išleistos 1969 metais – yra išmezgusi visus rūbų pavyzdžius.

Dažniausiai už mezginius žmonės jai atsidėkodavo maistu – lašiniais, bulvėmis bei kitais produktais. Kartais žmonės, atsidėkodami už mezginius, ir dabar jų atneša.

Anot A.Kelpšienės, dabar žmonės gyvena prabangiai ir nebėra reikalo patiems megzti ar siūti. Anksčiau jaunos merginos vakarais susibėgdavo megzti, siuvinėti.

Taip vakarodama yra numezgusi ne vieną vaikišką kostiumėlį ar kitą rūbą. Neapsieita ir be nuotykių. Kartą artėjo šventės ir skubėjo nusimegzti megztinį. Pradėjusi jį siūti pastebėjo, kad numegztos dvi vienodos priekio dalys. Teko vieną jų išardyti ir iš naujo permegzti.

Megztais rūbais rengėsi ir pati, o vėliau jais puošė ir sūnų, dukrą, dabar - ir anūkus.

Pašnekovė pamena, kad buvo metas, kai prekyboje trūko vilnonių siūlų. Tačiau, anot jos, lietuvės - darbščios moterys ir visada surandančios išeitį. Jos pirkdavo kelis rublius kainuojančias vyriškas kojines ir jas ardydavo. Parduotuvėse ieškodavo kuo didesnių kojinių, kad jas išardžius būtų kuo daugiau siūlų.

A.Kelpšienė sako, kad ir sulaukusi tokių metų ji negali sėdėti ramiai nieko neveikdama. Jos žodžiais tariant, ji be mezgimo - „kaip pijokas be šnapso“. Prieš kiek laiko, po operacijos gulėdama Klaipėdos ligoninėje, numezgė slaugytojoms palaidinukes. Megzdama ji pailsi. Pasvajoja apie prabėgusias dienas ar apie žmones, kurie dėvės jos numegztą rūbą.

Mezgėja turi ir savų mezgimo paslapčių – į vilnones kojines visada įmezga ir ploną tvirtą siūlą – esą taip mažiau susivelia, o ir prakiurus kulnui jį būna lengviau ir gražiau užadyti.

Moteris iš karto mezga kelis mezginius. Nusibodus megzti megztinį ar liemenę, į rankas ima kojinę ar pirštinę.

Kartais už numegztas kojines žmonės duoda vieną kitą litą. Dėl kainos nesideri - kiek duoda, tiek ir gerai. Nemažai mezginių ir padovanoja.

- Artėja Kalėdos, reikia dovanų. Tad dukrai, žentui ir anūkams turėsiu ką padovanoti, - sakė kretingiškė.

• Rašyti komentarą (4)