Pajūrio naujienos
Help
2024 Gegužė
Pi 6132027
An 7142128
Tr18152229
Ke29162330
Pe310172431
Še4111825
Se5121926
Apklausa

Ar ketinate savanoriškai registruotis į karo komendantūrą?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Vakarų Lietuva

Vilija ir Vladas Baltuoniai su dukra Aiste viename žemdirbiškų renginių su Seimo nariu Kaimo reikalų komiteto pirmininku Viktoru Pranckiečiu (kairėje).

JAV ir Jungtinėje Karalystėje įsitvirtinusi tradicija per šv. Kalėdas kepti kalakutą sparčiai plinta ir Lietuvoje. Šią tradiciją šalyje formuoja ir verslai, kurie proginius kalakutus vis dažniau renkasi kaip ypatingą dovaną, prieš šventes įteikiamą darbuotojams arba partneriams. Kaip teigė Kretingos rajone įsikūrusio natūralių kalakutų ūkio atstovai, kalėdinius užsakymus įmonės įprastai pradeda teikti dar rugpjūtį, o paskutiniai užsakymai priimami spalio antroje pusėje.

Išpopuliarinti padėjo Bronislovas Lubys

Baltuonių šeimos kalakutų ūkis veiklą pradėjo 1995-aisiais ir yra laikomas šios paukštininkystės šakos pradininku Lietuvoje. Nuo pat veiklos pradžios reikšmingą šio ūkio metinių pardavimų dalį sudarė kalėdinių kalakutų pardavimas įmonėms. Kaip prisiminė ūkio įkūrėjas ir dabartinis vadovas Vladas Baltuonis, prie šios tradicijos atsiradimo Lietuvoje kadaise svariai prisidėjo ir tuometinis „Achemos“ vadovas amžiną atilsį Bronislovas Lubys.

„Iki mūsų pažinties jis savo darbuotojams dovanodavo žąsis, tačiau nuo 1997-ųjų pradėjo užsakyti mūsų kalakutus“, - pasakojo V. Baltuonis: „B. Lubio pavyzdžiu vėliau gausiai pasekė kitos įmonės, ir šiandien, prabėgus beveik trims dešimtmečiams, džiaugiamės kasmet aptarnaudami verslus visoje Lietuvoje.“

Tradicijos darbuotojams ir partneriams dovanoti kalėdinį kalakutą populiarumą paaiškinti nesunku. Kaip teigė ūkio įkūrėjų dukra, „Baltuonių kalakutų“ pardavimų vadovė Aistė Baltuonytė, joks dovanų čekis ar standartinis verslo aksesuaras darbuotojo šeimai nesuteikia tiek smagių akimirkų kaip proginis kalakutas.

„Prieš pat šventes sugrįžti namo, nusipurtyti nuo kojų sniegą ir ant stalo išdidžiai padėti didelį storą kalėdinį kalakutą – tai yra pareiškimas ir didžiausias džiaugsmas žmonai, vyrui, vaikams, anūkams, tėvams, uošviams, seneliams ar visai plačiai giminei, – teigė A. Baltuonytė. – Mūsų ūkyje užaugintas proginis kalakutas, priklausomai nuo pageidavimo, sveria nuo 4 iki 10 kilogramų, todėl mėsos tikrai užtenka abiem Kalėdų dienoms.“


Igoris Pokladas su žmona Svetlana už išgelbėjimą yra dėkingi lietuviui Konstantinui Gudauskui, kurį nuo tol vadina sūnumi.

„Mano vyro, Ukrainos didvyrio, kompozitoriaus Igorio Poklado protėviai galimai kalbėjo lietuviškai, nes gyveno Baltarusijoje netoli dabartinės Lietuvos sienos, o per šį karą mudu išgelbėjo lietuviškų šaknų turintis kazachas“, – šiais sutapimais stebėjosi 63 metų Svetlana Poklad.

Kompozitorius su žmona vaikų nesusilaukė, tačiau jau daugiau kaip metus savo sūnumi vadina juos iš okupantų nasrų išgrobusį Konstantiną Gudauską. Pastarojo tėvas šilališkis Kęstas Gudauskas su berniuko mama susipažino tarnaudamas sovietų kariuomenėje Kazachstane. Ten sukūrė šeimą, kuri kelerius metus gyveno ir Lietuvoje, tačiau grįžusi į Kazachstaną vėliau iširo, ir berniukas liko gyventi su mama, o tėvas grįžo į Lietuvą. Tėvo įdiegtų katalikybės principų, patarimų užstoti skriaudžiamus ir silpnesnius sūnus niekada nepamiršo, ir užaugęs ėmė kritikuoti autoritarinį Kazachstano režimą.

Tapęs vienu demokratinės opozicijos lyderių K. Gudauskas patyrė pasikėsinimus į gyvybę, saugumo policijos kankinimus ir kaulų sulaužymus, turto konfiskavimą. Išvarytas iš Kazachstano prieš ketverius metus K. Gudauskas apsigyveno Kijeve, ėmė vystyti nuosavą verslą, o vėl į gyvybei pavojingų įvykių sūkurį įtraukė prasidėjęs karas.

Žinodamas, kad Konstantinas turi Kazachstano pasą, vienas bičiulis ėmė maldauti, kad šis surizikuotų nuvykti į Bučą ir pargabentų okupantų apsuptyje likusią žmoną su mažais vaikais. Tai buvo pati karo pradžia, kai Kijevo priemiestyje Bučoje įsitvirtinę priešai siekė apsupti ir užimti Ukrainos sostinę.


Senoviniais žaidimais vienija miesto bendruomenę

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Vakarų Lietuva
  • 2023-10-13

Bendrovės „Medis“ pardavimų direktorius Vidmantas Sutkus demonstravo jų įmonėje sukurtus šiuolaikiško dizaino žaidimus.

Per Moliūgo šventę Kretingoje linksmas klegesys ir smagus šėlsmas ūžavo Rotušės aikštėje, kur greta moliūgų ekspozicijos masyvius medinius stalo žaidimų įrenginius sustatė ir žaidimus prie jų organizavo žinoma baldų gamybos bendrovė „Medis“. Norinčiųjų išbandyti savo proto lankstumą ir kūno reakciją panoro tiek daug miestiečių ir svečių, kad prie žaidimų nusitęsė eilės.

Žaidimai – šalia „Senų kibirų“

Bendrovės „Medis“ įkūrėjas ir savininkas Petras Kurmis, paprašytas papasakoti, kaipgi gimė mintis, didžiulėmis apimtimis gaminant baldus, dar kurti žaidimus, patikino, kad jie nėra masinė gamyba, o tik vienetiniai gaminiai. Vadovas sakė, kad kasmet kviečiami dalyvauti Moliūgo šventėje, sugalvodavo kažką įdomaus: kelerius metus iš eilės jis sukviesdavo senų automobilių klubo „Seni kibirai“ narius – o ir pats atvykdavo 1959-ųjų gamybos ševroletu.

Tačiau ilgainiui, kad moliūgus ir automobilius apžiūrintiems smalsuoliams būtų dar įdomiau, susibūrę jie linksmiau praleistų laiką, sumanė sudominti senoviniais žaidimais. Tad šiuos ir ėmėsi gaminti savo įmonėje.

„Šventę reikia švęsti, o su viso miesto žmonėmis, gausiame būryje dar linksmiau – daug pažįstamų, draugų, svečių susiburia. Norisi, kad žmonėms ta bendrystė būtų smagi, o ne vien kad pilnomis „terbomis“ gėrybių jie išeitų iš mugės, bet namo parsineštų ir gerą nuotaiką. Todėl mes savo įmonėje, prisimindami vaikystę, kai žaisdavome įvairius žaidimus, sugalvojome juos išnešti į aikštę. Be to, jau ir anksčiau buvome pasigaminę stalo žaidimų ir kolektyviai žaisdavome per savo įmonės šventes, kasmet organizuojame Užgavėnes. Šeimų ir giminių rate taip pat nemėgstame gūžius prisikimšę prie stalo sėdėti ar pakilę vien į krepšį pamėtyti, o buriamės prie žaidimų. Žaidžiant gimsta azartas, pakyla nuotaika, išgyvenamas bendras džiaugsmas“, – apie sumanymą žaidimais vienyti žmones kalbėjo P. Kurmis.


Šakočių receptas į Kretingą – išvien su kepėja iš Kauno

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Vakarų Lietuva
  • 2023-10-03

Bendrovės „Amazis“ konditerė Irena Žvirblienė sviestinius šakočius kepa 15 metų, šie pelnė gerą vardą ir jai pačiai, ir įmonei.

Artėjančios Mokytojų dienos proga Kretingoje įsikūrusios įmonės „Amazis“ kepykloje – tikras karštymetis: šakočių kepėja Irena Žvirblienė mikliai sukasi prie dviejų krosnių, kur vienu metu kepa po kelis šakočius. Burnoje tirpstantys sviestiniai šakočiai pelnę gerą vardą ir jų meistrei, ir įmonei: smaližiai ir prekybininkai šį kepinį vadina vienu gardžiausių visoje Žemaitijoje.

Į bendrovę „Amazis“ sviestinių šakočių receptas atkeliavo kartu su joje pradėjusia dirbti konditere I. Žvirbliene. Meistrė sakė šakočius kepanti jau daugiau kaip 15 metų – anksčiau dirbo Kaune ir Garliavoje, o įmonėje „Amazis“ įsidarbino prieš 7-erius metus. Čia ir tapo šakočių kepimo pradininke. „Esu meilės emigrantė Žemaitijoje, – juokavo moteris. – Kai atvykau iš Kauno, pasiūliau savo paslaugas būtent šiai įmonei, įdarbino, joje ir likau. Jeigu žmonėms nepatiktų mano kepiniai, tikrai šio darbo nedirbčiau.“

I.Žvirblienė neslėpė, kad būtent meilė savajam darbui ir geri pirkėjų atsiliepimai apie jos kepinius lėmė, kad kasdien ir pati „kepa“ prie krosnių, pakeldama didžiulį karštį.

Šakočių gamyba prasideda nuo tešlos – nuo daugybės kiaušinių ši geltonuoja didžiuliame kubile: iš jo meistrė semia ir masę pila ant volų, o po to krosnyse ant skrundančių kepinių vis užpila nutekėjusią tešlos masę. Patalpoje pasklinda nosiai malonus kvapas. Tokiame, atrodytų, monotoniškame gamybos procese, meistrės žodžiais, yra savito žavesio, nes laukiama galutinio rezultato – spygliukais išsidabinusio kepinio, kuris sviesto skoniu pamalonins smaližių gomurį.

Perdien iškepama nuo 42 iki 70 kg šakočių, kurių dydis ir svoris įvairuoja nuo 150 g iki 5 kg. Kiekvienam kepiniui iš anksto parengiamos specialios formos, kurios krosnyje nuolat sukasi aplink savo ašį. Šakotis vis auga, ant jo sluoksniais pilant skystą masę. Šakočio spygliukų dydis priklauso nuo meistro gebėjimo staigiai užpilti tešlą. Šakotis, priklausomai nuo laukiamo gaminio dydžio, kepa nuo 1 val. 10 min. iki 2,5 val.


Rokas Jama Grajauskas (dešinėje) su Lietuvos krepšinio rinktinės vyriausiuoju treneriu Kaziu Maksvyčiu, kurio tėviškėje Darbėnuose Kretingos rajone jau 10 metų rengiamas jo vardo krepšinio turnyras. Antrus metus turnyrą komentavo R. Grajauskas.

Šių metų Pasaulio krepšinio čempionatas lietuviams suteikė įvairių emocijų. Daugelis tautiečių matė ir girdėjo bent vienas nacionalinės vyrų krepšinio rinktinės rungtynes namuose, darbe ar automobilyje. Tiems, kurie galėjo tik girdėti, visas krepšinio emocijas stengėsi perteikti sporto komentatorius Rokas Jama Grajauskas, kuris buvo atsakingas už Lietuvos rinktinės žaidimo įgarsinimą LRT radijuje.

Rokas Grajauskas gimė ir užaugo pajūryje, daugiausiai laiko praleido Klaipėdoje, tačiau neužmiršta ir savo šaknų: „Esu gimęs ir užaugęs Klaipėdoje, bet visa mano mamos giminė yra iš Darbėnų Kretingos rajone: mama, močiutė, prosenelė – šviesaus atminimo Petronėlė Laučienė, kuri daugybę metų dirbo miestelio mokykloje pradinių klasių mokytoja. Darbėnuose esu praleidęs tikrai daug laiko, ypač vasaromis. Dabar to laiko norėčiau praleisti daugiau, tačiau gyvenimas ne visada yra paklusnus mūsų norams“, – pasakojo Rokas.

Paprašius prisistatyti, Rokas Grajauskas sau didelių laurų nedalino: įvardino save kaip nemažai veiklų turintį ir gerai kalbėti mokantį „bičą“, kurio yra daug ir užteks visiems, o prakalbus apie išvykimą iš namų bei pirmuosius žingsnius svajonės link prisiminė jaunystę ir pirmą pažintį su Vilniumi.

„Baigęs mokyklą išvykau į sostinę studijuoti. Vilnius iš pirmo žvilgsnio man patiko dėl to, nes jame gali lengvai pasislėpti minioje, niekas į tave nežiūri kreivai, jei esi apsirengęs kitaip ar darai kažką kitaip negu visi. Tas jo įvairialypiškumas mane labai įtraukė, todėl aš sostinėje pasijutau savas jau nuo pat pirmų dienų“,– prisiminė Rokas.


Lesykla su paukščiais – Nasrėnų globos namų simbolis

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Vakarų Lietuva
  • 2023-09-05
Jūratė Mačernienė džiaugėsi, kad kalvio Audriaus Kasparo sukurta skulptūra puikiai atspindi Nasrėnų globos namų dvasią.

Kretingos rajono Kūlupėnų seniūnijos Nasrėnų globos namų teritorijoje dėmesį pirmiausiai patraukia mosėdiškio kalvio Audriaus Kasparo iš metalo sukurta skulptūra, užkelta ant lauko riedulio – ji vaizduoja lesyklą su joje sutūpusiais paukščiais. „Tai – mūsų bendruomeniškumo simbolis“, – kalbėjo Jūratė Mačernienė, vadovaujanti jau antrus metus veikiantiems Nasrėnų globos namams.

„Ši skulptūra tarsi įprasmina šių namų veiklą ir gyvenimą už jų sienų. Įsižiūrėkite atidžiau: lesykloje susibūrę 7 paukščiai, o dar du tupi ant į dangų besistiebiančių šakų. Ją kurdamas meistras tikrai nežinojo, kaip bus įrengti kambariai ir juose įkurdinti gyventojai. Dabar skulptūroje mes įžvelgiame simboliką, kad dauguma mūsų gyventojų gyvena kambariuose po kelis, tarsi vienoje krūvoje, o du – vienviečiuose kambariuose. Norėjome, kad skulptūra būtų užkelta ant akmens, žemaitiškai – kūlio, kad atspindėtų nuo jo kilusios vietovės – Kūlupėnų – pavadinimą“, – J. Mačernienė pakvietė į namus, kur maloniai šnekučiavomės su jų gyventojais.

Kiekvieno – sava gyvenimo istorija

Jaukiame poilsio kampelyje prie televizoriaus bendravo dviese – 62-jų Steponas Vasylius ir 85-erių Gediminas Stonkus. Abu sakė besidomintys įvykiais Lietuvoje ir užsienyje, tądien sekė naujienas apie pagrobtą ir į Rusiją išvežtą mergaitę. O paklausti, kaip gyvena, sakė besidžiaugią čia tvyrančia ramybe, bendryste ir gera priežiūra. Steponas – našlys, turįs judėjimo negalią, ligi atvykstant čia gyvenęs Kalniškiuose, dirbęs vairuotoju. Gediminas sakė dirbęs Salantų pagalbinėje mokykloje ūkvedžiu, mėgęs muzikuoti.

Atskirame kambaryje prie didžiulio televizoriaus įvykius stebėjo ir pirmoji šių namų gyventoja 73-jų Jadvyga Kuokštienė iš Želvių kaimo. Sakė, didžiumą gyvenimo dirbusi gamybos srityje, turinti šeimą, tačiau visi užsiėmę, dirbantys, o, kad nejaustų vienatvės, atvykusi į Nasrėnų globos namus. Artimieji per šventes ir, kai iš užsienio grįžta duktė, parsivežantys ją namo.

Jos kaimynė 90-metė Bronislava Kungytė iš Naujosios Akmenės, dirbusi veterinarijos gydytoja, nustebino pomėgiu skaityti, tądien ji buvo įnikusi į biografinę Valdo Adamkaus knygą „Paskutinė kadencija“.

Pasak J. Mačernienės, dieną ji pradedanti nuo laikraščių, kurių jai parūpina darbuotojai, o knygų atveža artimieji.

Kalbinti gyventojai savaip interpretavo savo gyvenimo istorijas, tačiau J. Mačernienė įspėjo, kad ne visomis jomis galima tikėti, nes sunkios ligos ir negalios savaip koreguoja žmogaus atmintį.


Dievo Motinos soboro Konotopo mieste šventikas Pavlas Kuzas

„Aš rankoje laikau ne šautuvą, bet kryžių, tačiau okupantai vis tiek mane buvo įtraukę į pirmiausiai suimtinų asmenų sąrašą“, – pasakė karo kapelionas Pavlas Kuzas. Jam, 45-erių šventikui, dirbančiame su Rusija besiribojančio Sumų regiono Konotopo mieste, nutolusiame 100 km nuo sienos, pasisekė su šeima išvykti likus valandai iki okupantų įsiveržimo 2022 vasario 24 dieną.

Į Konotopą įžengę okupantai nedelsiant atvyko prie tėvo Pavelo namo, o po to dar ne kartą tikrino, ar šventikas negrįžo, ir kaimynų klausinėjo, kur jis gali būti. Rusijos saugumiečiai pirmomis Konotopo okupacijos dienomis gatvėse vaikščiojo rankoje laikydami energetinio gėrimo skardinę, kad vieni kitus atpažintų, ir suiminėjo vyrus, dalyvavusius nuo 2014 metų vykstančiuose mūšiuose Donecke ir Luganske.

P. Kuzas ne tik lydėjo karius į šiuos mūšius, bet ir organizavo rinkti paramą frontui. Didžiausią Kremliaus pyktį šis šventikas vis dėlto buvo užsitraukęs tuo, kad sugebėjo prikalbinti didelę dalį Konotopo tikinčiųjų pereiti iš maskvietiškos pravoslavų bažnyčios į pavaldžią Kijevui.

„Iš įvairių šaltinių žinau, kad mane priešui buvo įskundę maskvietiškų cerkvių šventikai, kolaborantai, niršę už ukrainietiškumo aukštinimą“, – sakė tėvas Pavlas. Pieš 14 metų jam atvykus dirbti į antrą pagal dydį regiono miestą, turintį 85 tūkst. gyventojų, čia tik viena iš dešimties cerkvių buvo pavaldi Kijevui, o visose kitose skambėjo Maskvos propaganda.

Per tą laiką tėvui Pavlui pavyko Konotope pastatyti tris naujas cerkves, o dar dvi pavaldžios Kijevui iškilo užmiesčio gyvenvietėse. Statistika tapo iškalbinga – daugiau kaip pusė mieste gimstančių naujagimių dar prieš karą jau buvo krikštijami ukrainietiškose cerkvėse.

Didžiausiu tikinčiųjų traukos centru tapo naujai pastatytas Dievo Motinos soboras, kuriam vadovauja P. Kuzas. Soboro rūsyje dvasininkas įrengė paramos armijai ir pabėgėliams rinkimo centrą, o priešais soborą įkūrė šlovės alėją pagerbti kariams, žuvusiems kovoje su Rusija.


Vynuogių auginimo ypatumais mielai dalijasi ir su kitais

  • Audronė PUIŠIENĖ
  • Vakarų Lietuva
  • 2023-08-29
Auginti vynuoges informacinių technologijų mokytojui Aidui Kuteliui – tik pomėgis, o įgyta patirtimi jis dalinasi ir su kitais.

Kretingos Jurgio Pabrėžos universitetinės gimnazijos informacinių technologijų mokytojas 46-erių Aidas Kutelis daugiau kaip 20 metų augina ir puoselėja vynuoges – jo sodyboje po priedangomis ir lauke veši, dera per 130 veislių vynuogių, kurių dauguma – desertinės, nokinančios dideles 2–3 kg sveriančias kekes. Šių – desertinių – vynuogių skonių įvairovė nustebintų ir didžiausią gurmaną.

„Kurdamas sodybą ir namus pradėjau nuo aplinkos – sodinau medžius, pabandžiau auginti vynuoges. Ne viskas iškart pasisekė – iš klaidų mokausi jau 20 metų“, – A. Kutelis prisiminė, kad pirmuosius vynuogienojus jis pasodino 2001-aisiais, ir tai buvo daugiausia lietuviškų ir latviškų veislių uogos: „Zilga“, „Supaga“ „Liepsna“, „Juodupė“ „Širvinta“. Dauguma jų pasiteisino, kai kurios yra tinkamos auginti lauke.

Auginti vynuoges mūsų klimato sąlygomis yra nemenkas iššūkis. Ypač daug problemų kelia permainingi šalti pavasariai, kurie pajūrio sąlygomis dar ir vėluoja. „Vynuogė – toks augalas, kuris nušąla esant nulinei temperatūrai. Todėl daugumai desertinių vynuogių įrengiau priedangas – stačiau standartinius šiltnamius, tačiau juos patobulinau. O iš patirties galiu pasakyti – tos veislės, kurios skirtos auginti lauke, ir turi augti atvirame grunte, o desertinėms sąlygas reikia pagerinti, – A. Kutelis sakė dabar išbandantis ir vynuogių veisles, skirtas vynui gaminti. – Tačiau vynas manęs nedomina – man daug įdomiau, kaip šios veislės pritampa mūsų klimato sąlygomis – kaip jos tarpsta pajūryje be priedangų, ar spėja prinokti.“

Šiltėjant klimatui, vis šiauriau slenkasi daugybė pietų augalų, ne išimtis – ir vynuogienojai. A. Kutelio pastebėjimu, vynuogės nėra reiklios: jų, tarkim, nereikia laistyti, tačiau desertines veisles būtina „pamaitinti“. „Vynuogienojus „maitinu“ išskirtinai organika – nenaudoju jokių mineralinių trąšų, priedų ar cheminių augalų apsaugos priemonių. Tręšiu pelenais, mėšlu, atsirenku veisles – yra tokių, kurios visiškai nepasiduoda ekologiniam auginimui“, – teigė jis. Vynuogės gana atsparios ligoms, kol kas Lietuvoje nėra ir kenkėjų, kurie puola Prancūzijos ar Italijos vynuogynus – jiems čia gal būtų ir per šalta, nesvarbu, kad mūsų žiemos vis šiltesnės.


Vilniuje Dimai teko susitikti ir su Vytautu Landsbergiu.

„Po sužeidimų fronte 2016-aisiais nuskraidintas reabilituotis į Lietuvą supratau, kodėl jūs labiausiai mus remiate: patyrėte Rusijos agresiją 1991 m. gindami televizijos bokštą ir įsisąmoninote, kad Maskva yra bendras mūsų priešas“, – pasakė 31-erių karo sanitaras Dima Sobota.

Žodis „sobota“ lietuvių kalba reiškia „šeštadienį“, tad dauguma Dimos fronto bičiulių mano, kad tai jo slapyvardis, o ne pavardė, mat fronte kovotojai prisistato slapyvardžiu. „Ta prasme man pasisekė, nes pasisakius pavardę dar prieš karą stadione visi manė, kad sakau slapyvardį“, – prisiminė Dima.

Apie stadioną Dimą užsiminė ne atsitiktinai, nes nuo paauglystės buvo aistringas Charkovo „Metalisto“ futbolo klubo fanas ir net dalyvaudavo muštynėse su kitų komandų sirgaliais. „Dalis visuomenės dėl tų muštynių į mus žiūrėjo kreivai, bet požiūris pasikeitė 2014 metais, kai Rytų Ukrainos miestuose kilo Rusijos KGB išprovokuoti Maskvos ir Kijevo šalininkų susirėmimai, o fanai tapo Ukrainos gynėjais“, – prisiminė vaikinas.

Dima neslėpė, kad ilgiausias jaunystės laikmetis – pastarieji devyneri metai – yra susiję su karu. Jaunuoliui buvo 22 metai, kai per žiemos sesijos egzaminus universitete 2014-aisiais išgirdo, kad sostinėje kyla „Euromaidano“ barikados, ir jis, viską metęs, išvyko padėti opozicijai.

Tuometiniam šalies prezidentui Viktorui Janukovyčiui nusprendus nutraukti derybas dėl Ukrainos stojimo į ES ir labiau suartėti su Rusija, į gatves protestuoti išėjo masės žmonių, o jaunuoliai ėmė statyti barikadas.

„Policija nepraleido į Kijevą organizuotai autobusais vykstančių opozicijos šalininkų, bet mes, futbolo fanai, prasiveržėme po kelis autostopu, padėjome sostinėje statyti barikadas, kovojome ir nugalėjome“, – džiugiai pasakojo vaikinas.

Džiaugsmas buvo trumpas, nes Maskvos remiami V. Janukovyčiaus šalininkai užgrobė Krymą ir panoro prijungti kitus Rytų Ukrainos regionus prie Rusijos.


Iniciatyvos įkurti Jurgio Pabrėžos muziejų Kretingos bažnyčioje, kurioje jis dirbo ilgiausiai – 33-jus metus, ėmėsi kretingiškės Asta Pocienė (dešinėje) ir Jolanta Klietkutė.

Per Žolinę Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčios bokšto aikštelėje buvo atidaryta nauja lankytina vieta – Pranciškonų vienuolyne gyvenusiam ir dirbusiam kunigui, švietėjui, liaudies gydytojui, botanikui Jurgiui Ambraziejui Pabrėžai (1771–1849) skirta ekspozicija-mini muziejus. Jo iniciatoriai ir įkūrėjai – pernai įsteigto Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos labdaros ir paramos fondo atstovai – teigė, kad tai esąs pirmasis ir vienintelis J. A. Pabrėžai skirtas muziejus Lietuvoje.

Išlikę autentiški daiktai

Naująją ekspoziciją aprodė šio fondo atstovės – jo vadovė visuomenininkė Asta Pocienė ir Kretingos muziejaus muziejininkė Jolanta Klietkutė. Skliautuota patalpa su nedideliu langeliu labiau primena vienuolyno erdvę, – juolab kad dėmesį pirmiausia patraukia senas, daugiau kaip šimtmetį skaičiuojantis, pranciškono abitas, sulopytas ir apsiūlėtas buvusio jo šeimininko. O pajuodusi mūro siena primena apie bažnyčią prieškariu niokojusius gaisrus.

Į kuklų muziejų, kuris, kaip teigė A. Pocienė ir J. Klietkutė, iš Kretingos pranciškonų vienuolyno, kuriame J. A. Pabrėža praleido 33-jus savo gyvenimo metus, atkeliavo keletas autentiškų jo daiktų – vienuolio klauptas ir 3 jo paties sukurti darbai, tiksliau – šių kopijos, nes originalai saugomi muziejuje. Viename paveikslų autorius gana meniškai nutapė šv. Antaną, kitame – Dievo Motiną, o trečiasis – herbariumas, sukurtas iš tų žolynų, kuriuos pats augino, rinko ir tyrinėjo. Iš jų centre sulipdytas ir visiems gyvenimo prasmė primenantis priesakas: „Deiws mata – cziesos bieg – smertis gien – wiesznaste lauks“.

Rodydama klauptą, J. Klietkutė pasakojo, kad pagal vieną J. A. Pabrėžos mirties versijų, jis ir buvo rastas sukniubęs jame per maldą. Šiandieną ant klaupto – labai simboliška – mažojo lankytojo paliktas išlankstytas popierinis laivelis. „Nieko nėra atsitiktinio: šio eksponato nereikėtų lankytojams išbandyti atsiklaupus, gal todėl vaikas ant jo ir padėjo laivelį. Šis laivelis tarsi asocijuojasi su paties J. A. Pabrėžos vienuolišku pasižadėjimu: kai, dirbant Kartenoje, plaustu jam teko keltis per sraunią Miniją pas sergantį vaiką, jis meldė: „Viešpatie, jei liksiu gyvas, pasižadu tarnauti tau visą gyvenimą“, – legendiniu tapusį J. A. Pabrėžos gyvenimo momentą atskleidė jo biografija ir dvasinio tobulėjimo keliu besidominti J. Klietkutė.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas